Benamio dalia

Na, ko gi tu, žuvėdra? Naktį trumpą
Neklykauki, nešiurpinki širdies,
Kai netgi vėjas kopose suklumpa, -
Kas bepriglaus benamį, palytės?

Ryte skrajos toks piktas, nemyluotas,
Pušelę skriaus, viršūnę jos lankstys.
Ir šiauš bangas nevaldomas jo luotas,
Kol saulę danguje paslėps naktis.

Tada ir vėl keliaklupsčias po kopas
Kažko sau mielo, artimo ieškos,
Kol skarele pušelė apsigobus
Pakvies nusnūsti prie žalios šakos.