Velnių medžiotojas II (33 dalis)

Žudikai ir medžiotojai


- O toliau? –paklausiau.
Parvelis atsilošė ir sunėrė pirštus, užversdamas akis į lubas.
- Toliau prasidėjo rimti dalykai, Edi. Vos tik supratau, kad Libui svarbiausia – paversti būsimą mūšio lauką altoriumi, aš nedelsdamas išsiunčiau į  Tracą didelį būrį karių. Pats į kareivines nulėkiau, kad nebūtų iškraipomi įsakymai. Liepiau sulaikyti visus karavanus, kiekvieną pirklį, o akmenis suskaldyti. Belaisvius atgabeno į Alibahą, čia išsiaiškinome, kurie yra geri, o kurie nelabai. Daug dalykų paaiškėjo... Pavyzdžiui, kad Brodas negaili pinigų samdydamas „patikimus“ žmones. Panašiai kaip aš savo agentus. Tiktai Brodas saviškius mokino per itin trumpą laiką iš akmenų surinkti altorių bet kurioje vietoje. Taip jie ketino kariauti – numatomame mūšio lauke išdėstyti akmenis, o tada...
- Brodo žmonės turėjo žinoti, kad tame altoriuje žus ne vien priešai, ar ne? – paklausė Licera.
- O tie žmogeliai akmenis dėliojo visai ne dėl to... – šyptelėjo Parvelis. – Jiems buvo pasakyta, kad akmenų konstrukcija padės Brodo kariams nugalėti, praktiškai pavers juos nenugalimais. Gali įsivaizduoti, Edi?..
- Galiu, - gurkštelėjau pirmarūšio vyno.
- Jie nuoširdžiai tikėjo dirbantys labai naudingą darbą. Akimirką net užpavydėjau tokio lojalumo. Tik neįvertinau, kiek rimtai priešas investuoja į tokias „statybas“.

Kautynės Trace, žinoma, neįvyko. Kaip ir tikėjausi, Brodo kariauna sustojo pusiaukelėje tarp Inomeho ir Kriktano. Pastarąjį mes dar tik buvome įpusėję evakuoti. Beevakuodami pastebėjome įdomų dalyką – ten akmenys jau buvo įpusėti dėlioti į savo vietas. Visur – pasieniais, daržuose, netgi pakelėse. Gana tiksliais atstumais vienas nuo kito – matyt, Libui tikslūs matmenys buvo itin svarbūs. Jeigu susidurdavo su vietinių nuostaba, prasidėdavo įdomus dialogas – atseit aš pats įsakęs tų akmenų parūpinti, nes jie gerina žmonių sveikatą. Sveiki žmonės yra laimingesni, o tai reiškia, kad jie daugiau dirba, daugiau uždirba, daugiau mokesčių sumoka ir lia lia lia ir panašiai... Kliedesiai, bet jiems davė pakankamai laiko viskam paruošti. Būtų prasidėjęs puolimas – niekas tuo labiau dėmesio į akmenis nebekreiptų.
Ir tada man akys dar kartą nušvito – niekas juk per visą tą laiką nesekė, kiek vežimų su akmenimis įvažiavo į patį Alibahą! Juk mūsų vartai vis dar buvo atviri visiems pageidaujantiems, tik sargyba gerokai sustiprinta. Nusiunčiau savo patikimiausius vyrus paklausinėti ir jau po pietų gavau labai nemalonią žinią, kad neseniai pravažiavo keli vežimai su akmenimis. Kokiais tiksliai – niekas neprisiminė. Akmenys yra nuobodus dalykas, sargyba pernelyg nesistengė juos įsiminti.
Dabar supranti, Edi, kam man prireikė karinės drausmės mieste. Netikėtai supratau pats besėdįs ant altoriaus. Gali įsivai...
Jis nutilo per pusę žodžio ir suniurnėjo kažką panosėje, gurkštelėdamas iš taurės.
- Galiu, - linktelėjau. – O ar radote tiesioginių įrodymų?
- Radome tą pačią dieną, - numojo ranka patarėjas. – Du akmenis aptiko miestiečiai, vos tik išplatinome šaukinį apie galimą miesto ataką. Kai ima grėsti pavojus, visi pasidaro labai akyli ir darbštūs. Aptikę pirmuosius akmenis, pagal turimą altoriaus planą nesunkiai apskaičiavome kitų akmenų buvimo vietas. Jo centras buvo išdėstytas vieno pirklio kieme, prie sienos, skiriančios senąją miesto dalį nuo naujosios. Pirklį kaipmat pasikviečiau paviešėti į rūmų požemius. Ten ir išsiaiškinome, kad jis pats juos sukrovė tokia tvarka, nes jam buvo labai gerai sumokėta. Kaip matai, Libas šį kartą labiau pasitiki auksu, nei sumaišytomis smegenimis. Tikriausiai pasimokė po pirmo karto. Visa laimė, kad altorius nebuvo užbaigtas. Jam dar trūko maždaug trečdalio akmenų. Pasidomėjau, kokia tvarka jie TURĖJO būti išdėstyti. Nepatikėsi – net trys spinduliai kirto tvirtovės teritoriją, nuo kiemo kampo iki pat sodo galo. Radome tik du akmenis. Kieme, kur juos padėti buvo itin paprasta. Dar ten buvo paliktas vežimas su trūkstamais akmenimis. Pilies sargybai buvo pasakyta, kad jie skirti remontui. Kas suabejotų?..
Tuo metu dar nežinojome apie kitus vežimus, mano mintys sukosi tik apie likusį laiką. Jeigu jie per keturias dienas sugebėjo padaryti du trečdalius darbo, tai KUR turėtų būti Brodo kariuomenė, pasiruošusi šturmuoti Alibahą?..
Parvelis sunkiai atsiduso ir gailiai pažvelgė į pustuštę taurę.
- Jos nebuvo. Kariuomenės tiesiog nebuvo! Tik dviejų šimtų vyrų būrys malėsi po dykumą tarp Kriktano ir Inomeho. Iš pirmo žvilgsnio – visiškai be tikslo. Dabar aš manau, kad jie turėjo vienintelį tikslą – priversti mane jaustis paranojiku. Galbūt ketino įtikinti, kad toji kariuomenė renkasi patyliukais čia, sostinėje. Ir puls iš kiekvienos pakampės vos gavusi ženklą. Ką gi – tam buvo išleistas įsakymas nieko nebeįleisti į miestą, o visus įleidžiamus tikrinti dvigubai atidžiau. Net Reiganą pastačiau ant kojų, kad šis imtųsi savo darbo ir skaitytų mintis net miegodamas. Štai taip visą mėnesį ir sėdime – jokių mūšių, tik visokie areštai, tardymai, šnipų siuntinėjimai ir patruliavimai dykumoje. Kažkas iš maniškių neabejotinai dirba Libui, bet po paskutinių žygių nebėra kaip patikrinti – Inomeho ir mūsų kariuomenės stovi vietoje, niekas nedaro jokių manevrų. Greičiausiai Libas visą Inomehą pavertė vienu altoriumi tam atvejui, jeigu mes patys sugalvotume pulti. O jeigu ne – jis PRIVALO kažką daryti čia, mano panosėje. Nes arba jie puola, arba mes puolame. Aš nesiruošiu leisti jokio trečio varianto ir demonas tą greičiausiai žino. Vadinasi, jam belieka statyti savo altorių čionai.
- Bet tu to neleisi, - pasakiau neabejodamas.
- Darau viską, ką galiu, - atsiduso Parvelis. – Ir jaučiu, kad kažkur pralaimiu.
- Kaip tai?..
- Į Alibahą buvo atgabenti daugiau nei penki vežimai su akmenimis. Manau, jų buvo dešimt, nors suradome tik devynis. Visi ištuštinti, išskyrus tą vieną pilies kieme, skirtą „remontui“. Vadinasi, yra DAR aštuoniasdešimt vienas akmuo. Tikriausiai atsarginis Libo planas. Ir šioje vietoje kvailiausia tai, kad nei Reiganas gali ką nors „pamatyti“, nei mes – aptikti tuos akmenis. O krata buvo kaip reikiant suorganizuota.
- Turi minčių?
- Viena buvo. Maniau, jie pradėjo užkasinėti akmenis į smėlį. Todėl įsakiau miestiečiams nebevaikščioti po miestą be gvardijos palydos. Žinoma, visi baisiausiai supyko, bet dabar karas vyksta ir nėra pasirinkimo – arba esi piktas, arba lavonas. Sunkiausia yra tai, kad Libas nesunkiai galėjo pakeisti altoriaus centro vietą. Gvardiečiai žino, kaip tas centras turi atrodyti. Atradę privalo nedelsiant išvartyti akmenis, o jeigu pamatys ką nors tokius kasant į žemę – nedelsiant suimti. Žinai, neturėjome dar nė vieno tokio belaisvio. Tikriausiai  tas kasimas į žemę visgi ne tai, ką sugalvojo Libas. Arba jie tą daro labai gudriai.
- Kad ir kur būtų centras, - atgijo Čiūra, - bent du stipinai būtinai turės kirsti pilies ribas.
- Teisybė, - niauriai pasakė Parvelis. – Tvirtovė beveik miesto centre. Kiekvienas jos išorinis kampas gali tapti altoriaus centru. Tik, deja, taip nėra. Mes tas vietas tikriname nuolatos. Netgi aš asmeniškai kartais išeinu su gvardiečiais, kad savo akimis įsitikinčiau. Turime netgi kiek kitokią teoriją: aplink centrą akmenų tankumas didesnis, vadinasi, ten nesunku būtų pastebėti besikapstančius žmones.
- Jeigu tu surūgęs, vadinasi, nepasitvirtino, - pasakiau.
- Tikrai taip. Mane guodžia tik vienas dalykas – kol altorius nesurinktas, esame pakankamai saugūs. Tačiau yra virškinimą bloginančių minčių. Man vis dažniau vaidenasi, kad visas šis akmenų dėliojimas skirtas mane apakinti, kad nematyčiau kažko daug rimtesnio. Kažko, kas vyksta panosėje ir ko negaliu suvaldyti.

Patarėjas vėl sunkiai atsiduso ir siektelėjo butelio, ketindamas papildyti taurės turinį.
- Štai praktiškai ir visa istorija, - pasakė jis. – Beje, aš vis dar nežinau, kur yra Libas. Tik spėju, kad greičiausiai sėdi Inomehe, kartu su Brodu.

---

Parvelis neketino manęs paleisti į visas keturias puses. Aš ir nesitikėjau. Kaip ir praeitą kartą, jis turėjo sugalvojęs man užduotį.
- Čia Abneris, - parodė į jauną gvardietį, pakviestą jo įsakymu. – Tavo naujas draugas, Edi. Lydės tave mieste, kad neatrodytum įtartinas. Man reikia visų žmonių, kuriuos turiu ir man dar reikia, kad jie mąstytų ne vienodai. Kai visi galvoja apie tą patį, dažniausiai taip ir išverda puode. Tu mane supranti?
- Aha. „Skraidančio Kirvio“ dar neuždarei?
- Nežinau, ar jie dirba. Po paskutinių įsakymų beveik visa prekyba sustojo, tik vienas karavanas išvyksta, ginkluotas iki dantų – gabena mums maistą iš Jeremo forto... Ei, tik nesugalvok prisigerti!
- O ką tu man siūlai? Kratas daryti? Jeigu tavo vyrai nieko nerado, tai ką aš vienas... Visą miestą į kalėjimą pavertei – dabar žmonės tupi namuose, jeigu kuris žino daugiau už visus, jis neturi progos nueiti į užeigą, išgerti ir išsipasakoti.
- Puikiai žinai, kad negaliu atšaukti įsakymo. Kai žmonės išeis į gatves, beliks laiko klausimas, kada altorius bus slapčia užbaigtas.
- Man atrodo, - įsiterpė Čiūra, - jau dabar yra laiko klausimas, kada miestui baigsis maisto atsargos arba kada bus užpultas aprūpinantis karavanas.
- Ir ką tu siūlai? – piktokai suniurnėjo patarėjas.
- Pasikalbėti su mūsų žmonėmis. Turiu galvoje plėšikus, žudikus ir kitokią panašią kompaniją. Jie turėtų kažką žinoti.
- Kaip tu ketini su jais pasimatyti? – gana kietu balsu paklausė Binera, gręždama aštriu žvilgsniu Čiūrą. Ji greičiausiai turėjo galvoje Abnerį, įpirštą mūsų draugijon. Įsivesti gvardietį į Raugo Duobę – štai kas jai nepatiko.
- Na gerai, - atsiduso Parvelis, nužvelginėdamas mus visus paeiliui, - kokia čia vėl velniava dedasi? Ko aš šį kartą nežinau?
Binera suspaudė lūpas, supratusi, kad patarėjas toli gražu ne kvailys.
Čiūra irgi užsičiaupė, nebežinodamas, ką pasakyti. Galbūt jis pagalvojo, kad pasakęs teisybę išprovokuos Binerą pulti. Tačiau kažkas turėjo tarti žodį ir aš pasiruošiau blogiausiam.
- Aš girdėjau, kad kažkur mieste yra tokia vieta, vadinama Raugo Duobe, - nutaisęs nerūpestingą veidą pasakė patarėjas, stebėdamas Binerą. – Man niekados nesisekė ją aptikti, nors kažkada dėjau nemažai pastangų... Kažkodėl manau, kad ši tavo nauja bendražygė, Edi, bus kaip tik iš ten, ar ne?
- Aš jai nieko nemokėjau, - burbtelėjau.
- O kas kalba apie pinigus? – pašnairavo Parvelis. – Tik niekaip nesuprantu, kaip tu taip sugebi. Regis, pilna padorių kareivių, sąžiningų avigalvių, mokančių mojuoti kardais. O tu susirenki vien tuos, kuriuos mielai uždaryčiau į rūsį.
- Ir kas dabar? – pašaipiai paklausė Binera. – Požemis ir tardymai?
Abneris dairėsi tai į merginą, tai į patarėją. Jo pirštai nervingai čiupinėjo kalavijo rankeną.
-  Šiuo metu tai būtų prabanga, - paniuro Parvelis. – Imkite Abnerį, keliaukite kur jums reikia. Spėju, Raugo Duobė yra senamiestyje. Ten yra keturi postai, Abneris juos visus žino. Jis ištikimas man, todėl paklus, kuomet liepsite jam užsirišti akis. Nes jis ir pats nenori tapti žudikų užkanda. Ar ne, Abneri?
- Ne, jūsų didenybe, - kariška maniera atsiliepė gvardietis.
- Šaunu. Tu žinai, ko man reikia, Edi. Žinai, koks bus atlyginimas. Pasistenk. O dabar eikite.

Mums patraukus prie durų, jis krenkštelėjo.
- O jūsų, princese Licera, laukia motina, - priminė.
- Aš galiu kautis su velniais, - atsakė jam mano mokinė, – todėl einu su Edvardu.
- Ne, - griežtai pasakė Binera. –Neini. Alibaho kanarėlę Raugo Duobėje labai gerai žino. Vieną kartą įėjusi, tu iš ten nebeišeisi.
- Ji teisi, - patvirtino Čiūra, nes Licera žiūrėjo į jį, laukdama paramos. – Aną kartą Buzis norėjo Emerzidę pasilikti už informaciją.
- Ir jis man liepė daugiau nebegrįžti, - prisiminiau. - Nemėgstu laužyti pažadų...
- Tada aš jus susirasiu vėliau, - rimtu veidu pažadėjo princesė. – Ką gi, Parveli, tavo viršus.
- Ačiū, jūsų didenybe, - labai rimtai padėkojo patarėjas.

---

Dramblys, Raugo Duobės įėjimo sargas, nužvelgė mus pro arbaleto taikiklį, neketindamas patikėti, kad mato Čiūrą ir Binerą sugrįžusius. Gvardietis, kaip Parvelis ir pažadėjo, klausė įsakymų ir liko gatvės gale laukti mūsų grįžtančių.
- O tą trečią irgi turėčiau įleisti? – neketino nuleisti šaudyklės Dramblys.
- Tu jau įleidai jį vieną kartą! – įtikinėjo Čiūra, - kuomet su manimi buvo atėjęs. Liaukis, Drambly, vienas pašalietis Raugo Duobės neužkas gal?..
- Dabar net savi dažnokai patampa pašaliečiais, - sumurmėjo storasis plėšikas. – Kas galėjo pagalvoti, kad tu, Binera, imsi šlaistytis su kvepiančiais vyrukais iš dvaro?
- Nori aptarti mano reikalus tarpduryje? – niauriai paklausė mergina.
Sargas kiek patylėjo, maigydamas delnuose arbaletą, tada nuleido jį ir kinktelėjo galvą.
- Eikit, kad jus kur velniai... Tuoj Raugo Duobė virs dvarininkų užeiga, prisiekiu. Prieš metus būčiau šovęs ir nesuabejojęs.
- Tai reiškia, kad daraisi vis protingesnis, seni, - pasakė Čiūra, lįsdamas į tamsą.
Bet Dramblys neatsakė į jo pagyras. Tik niauriai suurzgė ir palydėjo mus niekinančiu žvilgsniu. Kažkodėl maniau jį puikiai suprantąs.
- Baigsis šis kvailas karas, galėsi į mane šaudyti kiek panorėjęs, - paguodžiau jį, sekdamas Čiūrai iš paskos.
Vėl murmėjimas, bet šį kartą daug linksmesnis. Tikriausiai sargas mėgavosi nauja vizija.

Laužyto tunelio apačioje šį kartą mūsų nepasitiko vyrukai su žibintais, kaip aną kartą.  Postas buvo apleistas, mes nekliudomi pasiekėme Raugo Duobės salę, kurioje vis dar virė gyvenimas. Liepsnojo ugnis, pusnuogiai vyrai apie kažką kalbėjosi tarpusavyje, viena akimi stebėdami juos pralinksminti besistengiančias moteris.  Ar man tik pasirodė, ar jie šį kartą buvo geriau ginkluoti?
- Kažkas vyksta, - Binera parodė į odomis klotą kampą, kur buvo įsikūręs Buzis su savo kompanija.
Prie vado palapinės būriavosi koks tuzinas galvažudžių. Prietemoje nesunkiai įžiūrėjau, jog jie apsirengę ir apsiginklavę taip, lyg ruoštųsi rimtam žygiui. Binerai šūktelėjus, jie tingiai grįžtelėjo į mus. Žvilgsniai nieko gero nežadėjo, bet čia tikriausiai taip įprasta. Tikėjausi, kad Binera bus pakankamai geras koziris Buziui vėl leistis  į kalbas su manimi. Arba bent su Čiūra, kuris ir sugalvojo čionai atkeliauti.

Buzis išlindo iš palapinės ir kažką padavė vienam iš galvažudžių. Tada pastebėjo Binerą ir mane su Čiūra. Nors šioje vietoje tvyrojo prietema, vado akys prisimerkė, kuomet varstė mus vertinančiu žvilgsniu.
- Eikite, negaiškite, - pasakė jis savo vyrams. Šie pritardami suniurnėjo ir netrukus mes likome odomis dengtame kampe keturiese, akis į akį su Buziu.
- Senokai besilankei, - pasisveikindamas linktelėjo vadas Binerai. – O tau, velnių medžiotojau, aš, regis, liepiau daugiau čionai negrįžti?
- Tikriausiai tai reiškia, kad mes arba kaunamės, arba kalbamės, - trūktelėjau pečiais.
- Gerai pasakyta. Deja, aš neturiu laiko su tavimi kalbėtis.
- O su manimi? – nutraukė pavojingą apsišaudymą žodžiais Binera, atsiremdama į akmeninę koloną.
- Ko tu nori?
- Naujienų. Žinių. Tiesos...
- Ar aš panašus į berną nuo vartų? – sužaibavo akimis vadas. – Yra laužas ir vyrai aplink jį. Eik ir klausinėk.
- Kur taip skubi? – neketino atstoti mergina. – Juk viršuje patruliuoja gvardija, Buzi. Miestas laukia karo.
- Ar ne? – vadas pasirausė už palapinės audeklo ir atsitiesė su lenktu kalaviju rankoje. Delnu patikrinęs ašmenis, sukišo ginklą į makštis ir pasitaisė apsiausto apykaklę. – Tu geriau už mane žinai, Binera, kad karas mums neegzistuoja. Tai paprasti žmonės kariauja.  Tai šitas medžiotojas kariauja. O mes... Mums svarbūs savaime aiškūs dalykai, ar ne? Sidabras, brangakmeniai ir kuo daugiau aukso.
- Taip, - linktelėjo Binera. – Žinau tai. Ir visgi – kas čia vyksta, Buzi? Tu turi pakankamai aukso, kad dabar sėdėtum ir mėgautumeisi pypkės dūmu, užuot bėgiojęs tokiu nedėkingu laiku po miestą.
- Karas yra paprastiems žmonėms, - pakartojo vadas, maudamasis pirštines.
- Nebent, - primerkė akis Binera, - kažkur guli labai labai didelė krūva aukso. Panaši į tą, kurią Parvelis laiko užrakinęs tvirtovės ižde.
- Taip, būtų gražu pridėti prie jos ranką, - sutiko Buzis, išsiviepdamas iki ausų. – Bet gal kitą kartą.
- Tu žinai kažką apie šį karą, ko Parvelis nežino? – paklausė Binera.
- Esu tikras, kad kiekvienas čia esantis žino ką nors tokio. Jau sakiau – yra laužas, yra plepūs vyrai. Eik ir klausk. O man metas...
Jis patraukė prie išėjimo, nebekreipdamas į mus dėmesio.
- Tu žinai apie altorių, - staiga prasižiojo Čiūra. – Žinai, kas jį stato ir kur, Buzi.
Nustebęs pažvelgiau į žudiką bei prievartautoją, kuris iki šiol tylėjo kaip žuvis. Netgi ir dabar, kuomet jis kreipėsi į Buzį, jo veide liko gana kvailoka išraiška, lyg Čiūra tik žaistų žodžiais, pats netikėdamas tuo, ką sako.
Tačiau vadas kaipmat sustojo, išgirdęs sūnėno balsą. Grįžtelėjo į mus, primerkęs akis, lyg pričiuptas kišenvagis.
Išvydusi pasikeitusį vado veidą, krustelėjo Binera, nustodama nugara ramstyti koloną. Jos dešinė ranka nejučia nusileido prie juosmens, kur buvo peilio rankena.
- Kokį velnią tu darai, Buzi? Bene dirbi išvien su Brodo žmonėmis? – paklausė mergina.
- Judu iš proto išsikraustėte? – Buzio veide išryškėjo plėšri šypsena, - Neužmirškite, kur esate. Čia jums ne miesto kartuvių aikštė, supratote? Čia Raugo Duobė.
- Ir visgi tu žinai apie mieste statomą altorių... – pasakiau.
Buzis dėbtelėjo į mane aštriu žvilgsniu, tada užvertė galvą ir garsiai užriko. Jo baubimas patalpoje pasklido aidais, atkreipdamas dėmesį kiekvieno, besilinksminusio prie laužų.
Vyrai kaipmat pamiršo moteris ir įdomius pokalbius. Visi, kas buvo urve, atsisuko į mus, nusitverdami tai peilį, tai kirvį, ar net po padorų kalaviją.
- Aš juk perspėjau, kad antrą kartą čia nesirodytum, - suurzgė Buzis, nustojęs bliauti savo karo šūkį.
Tada staigiu judesiu iš po skverno švystelėjo svaidomą peilį, taikydamasis greičiausiai man į gerklę. Suktelėjau į šalį, išvengdamas liūdno galo, Čiūra su Binera atšoko nuo manęs į šalis, tarsi būčiau įkaitęs iki raudonumo.

---

Žybsintis metalas ir niūrūs žvilgsniai aplink mane. Blogas ženklas, ypač kai čia susirinkę savo amato meistrai. Būtų mėmės – jau seniai Parvelis juos kartuvėse miniai demonstruotų.
Negana to – mano bendražygiai stovėjo nuošalyje, palikę mane vieną. Čiūros aš nekaltinau – iš jo naudos vis tiek jokios, tačiau Binera! Ji, kuri davė žodį mane išsaugoti savo dvikovai, dabar turėjo rinktis – arba ištikimybę gaujai, arba priesaikai.
- Ar jūs, vyrai, visada vieną būriu puolate? – paklausiau susirūpinęs.
Prieš vieną Buzį dar galėjau pamojuoti geležimi, bet jų buvo vos ne pora tuzinų.
- Tarpusavyje kovojame po vieną, o prieš dvaro juokdarius – taip, visu būriu, - linktelėjo vadas, žengdamas artyn, nekantriai maigydamas rankoje kalaviją. – Taisyklės paprastos, medžiotojau. Tu kovoji su manimi. Jeigu aš krentu negyvas, tave kviečia į mūšį kitas iš būrio. Tu kovoji su kitu. Jeigu ir vėl laimi – tave kviečia į dvikovą trečias...
- O jeigu aš nebenorėsiu kautis?
- O va tada jie tave užpuls būriu, - nusispjovė Buzis. – Bet nesijaudink, tu tiek negyvensi!

Jis atsivėdėjo ir puolė, taikydamasis nurėžti man galvą – neketino gaišti laiko nei kapojimams, nei įžangoms. Judėjo greitai ir užtikrintai. Bineros judesiuose buvo bent truputis laukinės gracijos, o štai Buzis buvo netašytas stuobrys – tikras golemas, pasiruošęs sutrupinti priešo galvą akmeniniu kumščiu.
Nusilenkiau jam, išsaugodamas savo galvą, egaišdamas laiko nėriau pro šalį ir smeigiau peilį į priešininko nugarą, apsisukdamas aplink ant kulno ir vos neparkrisdamas.  Buvau tikras, kad peilio ašmenys susmigo į itin minkštą kūną – truputį neįtikėtina po to, ką girdėjau apie Raugo Duobės vadą.
Atsivėdėjęs pasiruošiau antram bandymui. Dabar vadas žinojo, su kuo turi reikalą ir jis greičiausiai ims veikti velniškai atsargiai.
Mano nuostabai, Buzis nebeatsisuko. Sprendžiant iš pirmų jo judesių, jis tiesiog privalėjo atsisukti ir vėl pulti.
Nors ir neišvydau Buzio veido, daug ką pasakė Bineros išraiška, kuomet ji didelėmis, apvaliomis akimis stebėjo, kaip vadas susvirduliavo vietoje, išmetė kalaviją ir netrukus išsitiesė visu ilgiu. Jo nugara buvo kruvina.
Ir viskas?..

Negalėjau patikėti savo akimis. Būna gi kartais dienų, kai kažkas ima ir pervertina savo jėgas, įgūdžius, ar tiesiog sėkmę. Tačiau proga išvysti tai pasitaikė pirmąsyk. Tai, kaip iš kovos iškrito Buzis, buvo tiek neįtikėtina, kad kurį laiką tiesiog stovėjau apstulbęs ir galvodamas, kas gi čia nutiko – ar tai aš pats įgavau kažkokių antgamtinių galių, ar tiesiog vadas išlipo iš lovos ne ta koja?..

- Na gerai, - pasakiau, prisiminęs vyrus su kuokomis ir peiliais. Jie vis dar buvo čia ir greičiausiai laukė progos užgriūti visu būriu. – Taisyklės yra taisyklės, ar ne? Kuris sekantis?
Bet jie žvalgėsi vienas į kitą, patyliukais murmėjusi ir nekalbėjo su manimi. Tikriausiai laukė, kol iššūkį mes kažkas kitas.
- Ką man daryti, kai pagal taisykles niekas nebenori su manimi kautis? – atsargiai paklausiau. – Ar aš laimėjau?
Niaurus murmėjimas. Beveik agresyvus.
- O gal jūs laukiate, kol aš pats nusižudysiu?
Daug linksmesnis murmėjimas aplinkui. Tikriausiai jie svajojo apie tai. Jausmas toks, lyg žaisčiau „šilta-šalta“.
- Pagal taisykles, - išsižiojo Čiūra, - tu dabar Raugo Duobės vadas. Nes visi tave pripažino ir...
Žudikas bei prievartautojas nutilo. Dabar visi dėbsojo į jį, lyg grasindami užsičiaupti.
- Bet... kadangi tu ne mūsiškis, tai greičiausiai tas neišdegs, - krenkštelėjo Čiūra. – Manau, tokiu atveju tau... mums belieka nešdintis, Edi.
Jis greičiausiai buvo teisus. Vyrams bet kurią akimirką galėjo trūkti kantrybė. Man norėjosi paklausti jų, ar kuris žino ką nors apie Buzio reikalus, tačiau kas būtų, jei tada jie sugalvotų pulti visu būriu? Nesinorėjo net įsivaizduoti.
- Tikriausiai tu teisus, - linktelėjau Čiūrai. – Girdėjote, vyrai? Dingstu iš čia. Niekam iš jūsų nebereikės su manimi kautis.  Niekas daugiau šiandien nemirs ir...  atsiprašau, kad vadą užmušiau.

Šventas Oberhaidai – žvilgsniai tokie, lyg įmanytų sudeginti iš vidaus. Tikriausiai jie nuo kūdikystės mokinasi šitaip baisiai spoksoti.
Lydimas Čiūros ir susimąsčiusios Bineros aš pasiekiau urvą ir netrukus mes jau kabarojomės į viršų.
Mano bendražygiai tylėjo tol, kol mes nepraėjome pro įėjimą sergstintį Dramblį. Tik kai nutolome nuo skylės sienoje, Binera sulaikė mane.
- Kaip tau tai pavyko?
- Pati matei, - trūktelėjau pečiais.
- Aš mačiau pačią trumpiausią ir absurdiškiausią kovą, kokios niekas gyvas toje duobėje dar neregėjo. Štai kodėl tu dar gyvas. Bet... kaip?
- Man atrodo, Binera, kad būna tokių dienų, kai kažkam smarkiai pasiseka ir tuo pat metu kažkam kitam smarkiai nepasiseka. Manau, čia būtent toks atvejis.
Ji prunkštelėjo, aiškiai pralinksminta mano išvedžiojimų.
- O kokio velnio tu atsiprašinėjai?
- Nežinau, - prisipažinau. – Manau, jie iš tiesų nuliūdo dėl vado...
- Jie dėl to tik apsidžiaugė, - numojo ranka Binera. – Dabar jie pagaliau galės varžytis dėl Buzio vietos. Anksčiau ar vėliau tai turėjo nutikti. Aš pati ketinau anksčiau kviesti Buzį į dvikovą. Vienintelė karšta akimirka buvo tada, kai Čiūra išsižiojo apie tavo pripažinimą. Štai tada galėjome turėti nemalonumų.
- AŠ galėjau, - kilstelėjau pirštą, - judu lyg ir neliečiami tenai, ar ne?
Binera primerkė akis.
- Aš dvejojau tada, kai atšokau į šalį, - pasakė ji. – Kai atsidūriau kažkur per vidurį tarp to, kas esu ir ką prisiekiau. Tačiau tada aš jau nebeturėjau kitokio pasirinkimo, medžiotojau. Vyrai žinojo, kad aš tavo pusėje. Vien dėl to, kad aš ir Čiūra buvome šalia, sulaikė juos nuo puolimo. Jie suprato, kad puldami būriu, turės kovoti prieš tris, o ne prieš vieną. Be to... kai kurie iš jų manęs truputį prisibijo.
- Ką gi, - šyptelėjau, - regis, tu mane vėl išgelbėjai.
- Tai jau tikrai, - pašaipiai pritarė Binera.
- Kad jau esame visi nerealūs didvyriai, - įsiterpė Čiūra, - gal pasakysi, ką mums dabar daryti? Buzis užvertė kojas, nusinešdamas visas savo paslaptis anapus. Liko tik jo vyrai, kurie išėjo neaišku kur. Ir paklausti jau nieko neišeis.
Jis, žinoma, buvo teisus. Mes dabar žinojome tik vieną – kad plėšikai bei žudikai dirbo demonui. O ką jie dirbo – liko paslaptis.
- Ir visgi, - pasakiau, - mes gana daug sužinojome. Manau, pats metas susirasti užeigą ir aptarti viską...
- Parvelis uždarė visas užeigas.
- Bet jis neuždarė vienos vienintelės, kuri veikia visą parą, - nusišypsojau.
- Įdomu, kurioje vietoje tu tokią matei.
- Rūmuose, žinoma. Mes grįžtame pas patarėją.

---

- Nejuokinga, - tarstelėjo Parvelis, žvilgsniu sekdamas savo pirmarūšio vyno butelį, - bet ką padarysi, aš pats greičiausiai kaltas, kad tu neturi kur daugiau išgerti.
- Aš čia ne dėl to, kad man reikia išgerti. Geriu todėl, kad man reikėjo pasikalbėti su tavimi. Vėl.
Patarėjas sumirksėjo, bandydamas mintyse išnarplioti tokį pareiškimą. Paskui atsistojo ir nuėjo prie tolimiausios spintos, kurios aš dar nebuvau atidaręs. Atrakinęs duris ėmė raustis tarp pergamentų, sukrautų į nedideles lentynėles.
- Plėšikai neabejotinai kažkur dirba, - pasakiau. – Jie ten greičiausiai ne krovinius kilnoja ir ne akmenis ridena. Štai, Binera man tvirtina, kad dažniausiai jie ima pinigus už apsaugą. Arba jie tiesiog IMA pinigus, jeigu žino, kur jų yra. Pagalvojau, kad plėšikavimu jie vargu užsiimtų, ypač tokiu metu.
- Vadinasi, apsauga?
- Taigi. Kažkam reikia apsaugos. Deja, čia mano mintys baigiasi, nes aš neturiu šimto agentų, lakstančių po miestą.
- Jeigu kas nors ir norėtų tokios apsaugos, - atsiliepė Parvelis, - tai tik nuo manęs ir mano žmonių. Deja, aš nelabai galiu kuo padėti. Mano agentai nepranešė apie jokį sujudimą.
- Kurgi ne... Visus uždarei namuose ir tikiesi, kad kažkas ims krutėti...
- Man tai nebuvo itin paprastas sprendimas, jei ką! Pabandyk tu išlaikyti tūkstančius žmonių uždarytus, suprasi, virš kokios duobės su smaigais sėdi!
Suirzęs Parvelis grįžo prie stalo su popiergaliu.
- Be to, ne visi uždaryti namie. Šįryt pasirašiau kelis leidimus dirbti statybose. Negaliu gi aš visiškai visko sustabdyti.
Linktelėjau, nebeketindamas toliau ginčytis.
- O kokios tai statybos? – atgijo Čiūra.
- Antras miesto vandens baseinas, pavyzdžiui. Visiems reikia vandens. Tačiau ten viskas saugoma, nemanau, kad Buzio žmonės drįstų rodytis.
- Tačiau toje vietoje vyksta bent kažkoks judėjimas. Kur tas naujasis baseinas?
- Prie Oberhaido šventyklos, kur anksčiau buvo griuvėsiai. Eikite, dirbkite ir, po šimts, baikite tą vyną lakti!

---

Prie pilies vartų mūsų jau laukė ištikimasis Abneris, privalėjęs lydėti mus kad ir kur bepatrauktume. Jis buvo ne vienas.
- Ir kaip tave motina vėl paleido? – nusistebėjau.
- O kas jai beliko... – šyptelėjo Licera, pasitaisydama gobtuvą. – Aš juk dabar velnių medžiotoja. O velnių medžiotojai eina ten, kur širdis geidžia.
Taigi... Ji niekada nedirbo tokiam tipui, kaip Parvelis, nuo kurio pabėgti buvo neįmanoma ir kuris turėjo pakankamai argumentų įtikinti dirbti jam. Antra vertus, Licerai ir nereikėjo dirbti. Ji ir taip turėjo visą šalies iždą savo žinioje.
- Kadangi jūs jau grįžote iš Duobės, tikriausiai man nebėra kliūčių traukti su jumis, - pasakė princesė. – Kur eisime?
- Traukiame pasigrožėti, kaip darbininkai baseiną stato.
- Aha, - nepatikėjo Licera. – Tikriausiai ten bus velnių, kuriuos turėsime nudobti, kad sustabdytume karą?

Nors jos mintis buvo pakankamai pasakiška, tačiau mane pralinksmino. Visgi perspėjau Abnerį, kad nenuleistų nuo princesės akių. Ji gal ir galėjo įveikti nedidelį velnią, tačiau kas žino, ką gali iškrėsti samdomas žmogžudys?
Ir dar nuo jos akių nenuleido Čiūra. Žudikas ir prievartautojas aiškiai buvo ja susižavėjęs ir aš neketinau griauti jo tariamos laimės. Blogiausiu atveju ją sugriaus Parvelis. Kam dirbti svetimą darbą?..

---

Statybų vietoje griuvėsiai buvo išardyti, žemėje žiojėjo gana didelė apvali duobė, apšviesta daugybe fakelų. Daug mažesnė už senąjį miesto baseiną, tačiau didesniam nebuvo tiek vietos. Visur zujo darbininkai, tampydami vežimėlius su smėliu ir akmenimis, visą judėjimą akylai stebėjo gvardiečiai, kurių čia buvo pakankamai daug. Iš pirmo žvilgsnio tapo aišku, kad joks priešas su klastingais planais tokioje atviroje vietoje nepasislėps.
- Ko jums čia prisireikė? – prisiartino prie mūsų žemas, storas gvardietis rūsčiu, barzdotu veidu. Jį lydėjo du iki dantų ginkluoti kareiviai.
- Parvelis pasiuntė mus plėšikų ieškoti, - pasakiau.
- O raštą turi nuo Parvelio?
Parodžiau jam leidimą, gvardietis nenoriai atsileido ir mostelėjo ranka į duobę.
- Jokių plėšikų. Viskas čia kaip ant delno. Kiekvienas darbininkas suskaičiuotas, kiekvienas kastuvas  ir karutis pažymėti antspaudais. Prisiekiu Oberhaidu, pats nesuprantu, kam to reikia, bet čia jau ne mano reikalas. Aš tik žiūriu, kad žmonės nevaikščiotų kur sugalvojo ir visi būtų saugūs. Jei norite, eikite apsidairyti patys. Tik nestabdykite darbo, aišku?
Linktelėjau, kad viskas aišku ir parodžiau į didelę palapinę duobės centre.
- O ten kas?
- Šulinys ir vandens iškėlimo įranga bus. Neklausk, aš pats tų dalykų neišmanau. Ana ten meistras, gali jo paklausti. Labanakt.
Viršininkas apsisuko ir nuėjo, įtariai apsidairydamas aplinkui, ar tik nešmėžuoja kur nors įtartinas tipas. Mes jam buvome nebeįdomūs. Licerai jis nenusilenkė, nes ši buvo paslėpusi veidą po gobtuvu.

Meistras gana noriai leidosi į kalbas ir mes netrukus žinojome apie šulinį daugiau, nei ketinome sužinoti. Palapinė slėpė kasamą duobę nuo vėjo, čia irgi budėjo sargyba. Jokių slėpynių. Supratau, kad nieko gero nesužinosime.
- Bent pasivaikščiojome, - sumurmėjo nusivylusi Licera.
- Jeigu jus taip domina statybos, užsukite pas mūsų kaimynus, - linksmai čiauškėjo meistras. – Jie ten irgi kažką stato. Nežinau, ką. Mums dabar neleidžia vaikščioti kur norime, bet šį rytą, kai iš sandėlio ėmėme įrankius, jie irgi užsisakė gana daug kasimo įrangos.
- Kur?
- Nekropolyje, berods. Ten darbai irgi vyksta. Žmonės mirti dar nenustojo, cha cha...
- Eime, - apsisukau. – Parvelis neminėjo nekropolio.
- Betgi ten uždara teritorija, pašalinių ir taip neįleidžia, - pasakė Čiūra. – Meistrelis teisus, ten kasa nuolatos.
- O turime kur daugiau eiti?
- Žinoma! Pamiegoti!

Pasiūlymas buvo neblogas. Mėnulis kybojo ties pirma valanda nakties, o po dienos kratymosi balne reikėjo poilsio.
- Kas už minkštą lovą? – paklausiau.
Binera kažką sumurmėjo panosėje, Čiūra dar kartą sužiuro į mėnulį. Abneris papurtė galvą – jis turėjo patruliuoti vakarinėje pamainoje, o princesė labiau troško susitikti velnią nei pasnausti.

---

Alibaho nekropolis buvo milžiniškas pastatas su piramide vietoje stogo. Jo sienos kilo į viršų keliomis pakopomis – be jokių langų ar durų. Vienintelis įėjimas buvo pro Oberhaido šventyklą. Vadinasi, Libui ten nėra ką veikti.
Kaip ir man. Nekropolyje, lygiai kaip ir šventykloje, ilsėjosi tiek šventintų atributų, kad velniui išlįsti tarp tų sienų greičiausiai net nepavyktų. Šventikai iš tiesų gyveno be jokių baimių, kad vieną dieną juos nutemps pragaran.
Prie įėjimo nebuvo nė gyvos dvasios. Žinoma, durų niekas nerakino – šventykloje nebuvo jokių vertingų daiktų, kuriuos būtų įmanoma lengvai pakelti ir išnešti. Auksinis altorius svėrė tiek, kad jo ir šimtas eržilų nebūtų išjudinę. Visos kitos relikvijos tyčia buvo gaminamos iš akmens. Netgi apeiginės taurės.
Mano nuostabai, viduje mus pasitiko nemiegantis „broliukas“. Jis kažkodėl budėjo prie įėjimo, šalia pasistatęs butelį neaiškaus gėralo, kad ne taip liūdna būtų.
- Jūs žinote, kiek valandų? – nusistebėjo jis, išvydęs mūsų negausų būrelį.
- Ne. Ir kiek?
„Broliukas“ žengė atgal, sutrikdytas tokio atsakymo. Tada papurtė galvą – jis irgi nežinojo.
- Bet... ko jums prireikė čionai tokiu laiku? Šventikas miega...
- Ir tegu miega. Verčiau parodyk mums kelią į nekropolį.
- Kas nors numirė? – sunerimo jis.
- Galima ir taip sakyti.
- Bet dabar naktis! Dėl vietos paskyrimo ir apeigų vis tiek reikia kalbėtis bent su broliu Tsokeliu, o jis irgi miega.
- Vadinasi, dabar niekas mums nepadės? Visi miega?
- Visiškai teisingai!
- Tačiau mes juk galime patekti į nekropolį? Ten mano brolis palaidotas, noriu pamatyti jo urną.
„Broliukas“ apsilaižė lūpas ir truputį abejodamas pažvelgė į tą pusę, kur, mano manymu, galėjo būti įėjimas į nekropolį. Žinoma, Čiūra turėjo jį žinoti.
Staiga pasigirdo tolimas stuksenimas, lyg kažkas būtų darbavęsis kirtikliu. Toks tyras ir aiškus šventyklos tyloje, kad visai nebuvo sunku atskirti, iš kurios pusės jis sklinda. Tai siena „broliukui“ už nugaros skleidė garsą. Siena, už kurios turėjo prasidėti nekropolis.
- Ne, nemanau, - susyk prabilo sargas. – Matote, mieste dabar ypatinga padėtis ir... oi!
Aiktelėjo jis todėl, kad Binera prikišo peilį prie gerklės, priversdama užsičiaupti. Abneris net neketino jai trukdyti – jį irgi sudomino tolimas garsas. Mudu beveik vienu metu priglaudėme ausis prie sienos, ketindami pasiklausyti atidžiau.
Kažkas visgi dirbo giliai nekropolyje. Kalė kirtikliai – vieni tyliau, kiti garsiau. Kitų garsų nesigirdėjo.
- Sakyk, broli, o ten numirėliai naktimis visados akmenis skaldo? – pažvelgiau į durų sargą.
- Ten darbininkai vietas urnoms ruošia, - suinkštė jis. – Prisiekiu!
- Sakei, kad visi miega.
- Darbininkai nemiega... Jie naktimis dirba, nes... dieną čia žmonės vaikšto, meldžiasi prie urnų, tai kad jiems labai netrukdytų, jie ir dirba naktimis!
- O Parvelis žino apie tai?
- Be abejonės, žino!
- Meluoja, - ramiai pareiškė Binera. – Nagi, broli, eime! Aplankysime tavo pamaldžiuosius darbininkus.
- Ne! – staiga suklupo vyras, nugara prisispausdamas prie sienos. Nenorėdama jam perrėžti gerklės, Binera atleido peilį. – Gerai, prisipažįstu! Ten... ne tie darbininkai!
- Gerai. Tada kurie?
- Jie sakė mane užmuš, jeigu įleisiu ką nors naktį!
- Vėl netiesa. Jie tau gerai sumokėjo. – Binera stuktelėjo peilio rankena vyrui į šoną, subarškėjo pinigai. – Ir tu šiandien jau įleidai kelis vyrus. Jeigu tiksliai – vienuolika gerai ginkluotų galvažudžių.
- Ėė... – sutriko sargas. – O iš kur jūs...
- Aš irgi esu šiek tiek žudikė, - šykščiai šyptelėjo mergina. – Tas blondinas – žudikas ir prievartautojas. Štai šitas vyrukas yra galvų medžiotojas. O tas, panašus į gvardietį – suvis pats blogiausias. Patarčiau su juo neprasidėti.
Abneris kiek nustebęs dėbtelėjo į Binerą, tačiau nieko nepasakė.
- Tai ką jie ten kala? – spustelėjo savo auką mergina.
- Ai, nepjauk!.. Nežinau aš, ką jie kala! Niekas man nesako. Dieną užrakina pietinę nekropolio dalį ir dirba patyliukais – kiaurą parą. Naktį atvyksta pamaina, atsigabena maisto.
- Šventikas apie tai žino?
- Nežinau, prisiekiu! Mums… moka auksu, kad neklausinėtume visokių dalykų.
- O štai dabar panašiau į tiesą.
Binera atleido peilį ir piktai stumtelėjo sargą į sieną, šis net galva į akmenį kaukštelėjo.
- Abneri, nutempsi jį į tvirtovę Parveliui? – paklausiau.
- Bet nekropolyje gana daug liaudies, - suabejojo gvardietis.
- Tuo pačiu atsivestum keletą draugų pastiprinimui. Dievaži, smalsu man, ką jie ten daro...
- Gerai, - sutiko Abneris.
Jis pastvėrė sargą už pakarpos ir išvilko jį į kiemą.

- Tu juk nesiruoši laukti gvardijos paramos? – paklausė Čiūra.
- Nori pulti mažiausiai tuziną vyrų trise?
- Jeigu juos užkluptume netikėtai – gal visai šauniai pavyktų, - užsisvajojo žudikas ir prievartautojas.
- Ten mūsiškiai budi, - nukirto Binera. – Nieko tu ten neužklupsi.
- Labai įdomu, - nutęsė Licera. – Vadinasi, gvardietis gali užmigti sargybos metu, o plėšikas – ne?
- Jie ką tik atvyko, - neketino leistis į ginčus Binera. – Tačiau ir man ne prie širdies petis į petį kovoti su gvardija. Jaučiuosi kaip išdavikė.
- Tai gal ir su manimi nebenori kovoti?
Mergina kilstelėjo galvą ir dėbtelėjo į mane nirčiu žvilgsniu.
- Neišsisuksi, medžiotojau! Tu jau atėmei iš manęs malonumą tavo galvą nutėkšti Buziui po kojomis. Man beliko paskutinis malonumas laimėti mūsų dvikovą. Taigi, mudu kausimės!
- Kautynės vardan kautynių?
- Regis, taip, - sutiko ji.
- Kvailystės, - beveik sau tarstelėjo princesė. – Prisiekiu Oberhaidu, judu abu nesveiki.
- O tu irgi norėjai su manimi kautis tik dėl pačios kovos, - priminiau jai. – Ir koveisi.
Licera šyptelėjo, prikąsdama apatinę lūpą.
- Tai išeina, kad aš vienintelis čia sveikas? – paklausė Čiūra. – Na ir naktelė...