Lyjant miestas kitoks. Nesigirdi dūzgimo, skubėjimo. Atrodo, kad lietus groja man vienai.
Gyvas gyvenimas prasideda tik už užuolaidų, sėdint čia, ant palangės. Gyvenu penktam aukšte – tiek užtenka, kad medžius galėčiau matyti iš viršaus. Jis dažnai stebėdavosi, kaip man nebaisu nukristi. Šito niekada nebijojau, man baisiau, kad neiššokčiau. Medžių viršūnės ir žali lapai atrodo ranka pasiekiami, o butas už užuolaidos tamsus kaip urvas. Toks, į kurį sugrįždavau kiekvieną dieną. Grįždavau, nes šuolis žemyn būtų reiškęs, kad pasiduodu, kad viskas baigta.
Jei įsivaizduotume savo mažą pasaulėlį kaip puodelį ir save jo dugne, tuomet diena būtų tas laikas, kai puodelis pilnas vandens, o naktis, – kai jame yra kava. Šokinėk nešokinėjęs, neišlipsi. Sienos glotnios, stačios. Naktis ypatinga dar ir tuo, kad nieko nesimato, tarsi žmonės neturėtų akių.
Taip pasaulį matė jis. Manasis kitoks. Jame žvaigždės nepanašios į žibintus, pritvirtintus prie sienos. Į buvimą nepilu nei vandens, nei kavos: jis beribis ir savaime prasmingas.
Šįkart jam norėjosi, kad būčiau ešerys. Sako „Tik vienas karšto vaško lašelis“. Bet po jo seka antras, trečias... Kol išties tampu panaši į žuvį su raudono vaško žvynais. Ir pelekus jis mokėjo auginti. Kažkokiu įrankiu brūžina dūšią, kol pradedu alsuoti, nesustoji, o aš klykiu, kad skauda. Nepaisant to, nurimsta tik pribarstęs sėklų. Ir spokso, kaip jas daiginu. Stengiuos nespurdėti, kad tik greičiau užaugtų pelekai.
***
Po šio aukojimo(si) nepadėjo net ir dienora(i)štis. Šįkart ešerys, anąkart riešutas... Ir taip diena po dienos. Dar niekada nebuvau savimi. Turbūt pražiopsojau tą ribą, kuri skiria naktį, kvepiančią čiobreliais, ir arbatos gurkšnojimą.
Kas aš: žuvis ar žmogus? Žinau, kad nurinkai nuo manęs visus sustingusio vaško lašelius, bet man labiausiai norisi išrauti iš savęs tą akimirką, kai viskas nutiko.
Ilgai ieškojau vietos, kur galėčiau nurimti. Radau upę, kuri vadinasi Rovėja. (Taip prasminga, kad net graudu!)
***
Tądien oras buvo vėsus ir gaivus, bet jaučiau, kad vis mažiau jo patenka į plaučius. Tarsi kvėpuočiau ne pro nosį, o žiaunomis. Darėsi šlykštu. Tiksliai nepamenu, kaip atsidūriau ant tilto. Atrodė, kad per vieną akimirką prabėgo, visa, ką kada nors jaučiau. Lyg būčiau kelias: pridygsniuotas, bet dar neprisiūtas. O per mane perbėgtų tiek daug takelių. Einu lėtai ir apžiūrinėju kiekvieną jų. Štai čia aš prie tavo kojų, kaip visada geri čiobrelių arbatą. Sekančiame vėl tu. Kitame taip pat. Nejaugi vien tu esi ta gijelė, kuri pridygsniauja mano dienas? Netikiu, juk krutinėj spurda širdis. Užsidengiu ausis, imu spiegti „Pasitrauk nuo manęs“. Ir bėgu. Taip greitai, kaip tik galiu. Net nepajuntu, kaip imu brautis vis gylyn į save, kol suvokiu, kad pasiklydau savo mieste. Sustoju. Sėduos ant žemės, apkabinu kelius rankomis ir siūbuoju. Pirmyn – atgal kartas nuo karto atsitrendama į geležinius tilto turėklus.
Kai aš nušokau nuo tilto buvo naktis. Žinojau, kad Tu mane matai.
Tiesiog stovėjau ant turėklų rankas ištiesus į šalis. Kažką dar galvoju, bet jau jaučiau kaip vienas po kito nusilupa žvynai. Ir krenta ant lūgnių lapų, kurie laiko apkabinę vandenį, o vanduo apkabina akmenį, sūkuriuoja ir glostydamas kiekvieną kitą sutiktą ir nubėga. Gal ir mane apkabins? Tą pačią akimirką suprantu, kad galiu nebebūti. Matau, kaip atsilupę žvynai krenta į vandenį. Staiga apima neapsakomas noras viską sugrąžinti į pradžią. Lyg adata smingu į ledinę gelmę, kojom pasiekiu upės dugną, atsispiriu ir bandau kapanotis link paviršiaus. Į mane sunkiasi tamsus ir geliančiai šaltas vanduo. Keletą gurkšnių tenka nuryti, bet raminu save, kad kai tik išnirsiu į paviršių galėsiu kvėpuoti. Stebiuosi, kaip švelniai kūną glosto vandens gėlės. Iš tikrųjų , išnirus nurimstu. Atsigulu veidu į upės dugną, ir nejudėdama guliu, kad tik nesudrumsčiau vandens.
Matau raudonus taškelius, bet nei vieno pasiekiu...
Taip tamsu. Vis dar esu gyvybingas kamuolys. Tarsi įsčiose. Nujaučiu, kad esu gyvybė. Tik nežinau, kokia. Šaukiu Tave bet negirdžiu savo balso. Palengva apsiprantu su tuo, kad negaliu ir judeti. Klausausi kaip erdvę pripildo garsai. Vienas po kito įsilieja į mano tylą ir sustingsta. Po kiek laiko imu justi, kažkas yra šalia manes. Jaučiu, kaip glosto ranką. Lyg lipdytų mane prie realybes.
Sakei, kad nubudus pirmiausia paprašiau čiobrelių arbatos. Ją gėriau kartu su Tavimi. Nebe su juo...