Apkabinimas

Išaušo ta diena, 
Kai vėlei susitikom...
Po vėtrų, uraganų ir audrų...
Ir kaip lietus bučiuoja vasarinę gėlę meiliai,
Mintim bučiuoju Tavo žvilgsnį ir akis...
Kviečiu, šaukiu vidum, kad apkabintum,
Kiek kartų mintyse aš tai dariau!...
Tačiau netgi pačioj gražiausioje svajonėj,
Nepajutau gi to, dabar ką aš jaučiu...
Kai apsivijo kūną Tavo tvirtos rankos,
Ir prisispaudė švelniai prie savęs,
Pradėjau tirpti pamažu, taip saldžiai...
Kaip tirpsta snaigės saulės nutiestu taku...
Neliko nei manęs,  nei Tavo kūno...
Tik tokia medumi tepta BŪTIS....
Ir, supratau, kad tai jau nebepirmas kartas,
Kai apkabiname viens kitą taip karštai..
Tai buvo visada, tik kūnai keitė formas,
Bet sielos, jos išliko, ar matai...?
Kitaip nebeturiu jau žodžių, kaip paaiškint-
Artumui ...
    nenumaldomam...
              kurį jaučiu tik TAU...
Taip apkabinti gali tiktai vienas. Žmogus,
Kurio glėbys - namai per amžius visus...
Ir jei šiame gyvenime liktų tik valanda viena,
Aš ją norėčiau taip praleist kartu...
@--) ---