Fragmentai iš gnomų gyvenimo

Klausimas Nr. 1
Ar regėjai aklą tylą, už liesos rankos vedant kurčią griausmą?
Jis ieškojo ko nepametęs tankioje priešistorinius laikus menančioje paparčių giraitėje, plytinčioje pačiame civilizuoto miško pakraštyje. Po basomis pėdomis melancholiškai čiužėjo pernykščiai rudeniniai lapai. Po atbukusiais keliais skaudžiai traškėjo perdžiūvusios, sutrūnijusios ir jau nebefunkcionalios šakelės. Jis nerangiai ropojo keturiomis, iš visų jėgų stengdamasis prisispausti prie haliucinogeniniu saugumu alsuojančios gimtosios žemės. Iš baimės. Užplūstančios šuorais. Bet niekada neatslūgstančios. Nesuvokiamos ir nepaaiškinamos loginėmis konstrukcijomis. Iracionalios baimės pakilti virš mistiškos paparčių giraitės. Iš baimės pakilti virš šio žemaūgio pasaulio. Iš begalinės erdvės ir neapibrėžtybės baimės. Paparčiai prasiskleisdami šnarėjo savo raminančias sielą lopšines: liūliuojančias, užburiančias ir be galo apgaulingas. Jo aklas akių žvilgsnis klaidžiojo nežinomybėje, aplenkdamas visas neegzistuojančias kliūtis ir galiausiai nugrimzdamas į neišmatuojamą absoliučią tamsos bedugnę. O ten tylu. Iš proto varančiai tylu. Net nespengia ausyse ir galvoje negirgžda surambėjusios mintys. O siela sustingsta iš begalinės meilės ir pagarbos amžinybės akimirkai… Sąmonė grįžinėjo lėtai. Sąstingis kaip pavasarinis sniegas labai jau pamažu atitirpinėjo grąžindamas šiam pasauliui jo sūnų. Galūnės pamažu vėl pajudėjo, nusinešdamos paskui save gremėzdišką ir nerangų kūną, priverčiantį uždainuoti šiaip jau labai tylius praamžius augalus. Jis suko netaisyklingus ratus šioje apibrėžtoje erdvėje, paniškai bijodamas išslysti iš tiesos kelio ir niekada neberasti… nepamesto… kurčio griausmo…