Malonumo klubas (Tuščios akys)

Diena prasidėjo kitaip nei anksčiau. Visų pirma sutepiau savo mėgstamiausią megztuką su kava. Atidarydamas buto duris užkabinau kaimyną, kuris nešėsi barščių puodą iš bendros virtuvės. Barščiai išsiliejo bendrabučio koridoriuje ir teko penkis kartus atsiprašinėti ir prisižadėti atlyginti nuostolius. Dėl nepasisekusio ryto pražiopsojau savo autobusą.
Peržiūrėjau autobusų tvarkaraštį ir supratau, kad nebeturiu kito pasirinkimo kaip tik lipti į taksi automobilį, kuris tuo metu išleido keturias simpatiškas paneles greičiausiai grįžtančias iš naktinio siautulio po klubus, nes jos buvo lengvai apsvaigusios nuo alkoholio ir dėvėjo rūbus, kurie mano manymu buvo skirti vaikinų suvedžiojimui. Suknelių audinys vargiai dengė jų šlaunis, kurios dar buvo paslėptos po tinklinėmis raštuotomis kojinėmis.
- Mane prie pilies gatvės prašau, - sėsdamas ir vis dar nužiūrinėdamas jaunučių studenčių kojas, tepratariau taksistui.
- Bet aš jau darbą šiandien baigiau ir nesiruošiu tavęs niekur vežti. – nė nemirktelėjęs atsisuko į mane prie vairo netolimais įspūdžiais besidžiaugiantis jaunuolis.
- Sumokėsiu dvigubu tarifu. - pradėjau derėtis.
- Aš nebegaliu važiuoti tu supranti ožį, jei mane pariš aš neteksiu licenzijos.
- Sumokėsiu trigubai.
- Sutinku bet čekio nemušiu.
- O man jo ir nereikia, - susigūžiau ant galinės sėdynės.
- Į darbą skubat? – jau mandagiau kreipėsi į mane stebėdamas kelio kraštus, nestigo vietoj jaunuolis.
- Atspėjai.
- O aš namo. – Džiugiai konstatavo.
- Atleisk, kad taip įkyriai su tavim, bet labai skubu.
- Tiek to, ko nepadarysi dėl gero žmogaus, - kotais nenatūraliai sulemeno sau po nosim prie vairo sėdintis dvidešimt vienerių metu jaunikaitis.
- Dažnai pasitaiko pavėžėti tokias damas?
- Matai, aš jas už dyką.
- Tai suprantu, kaip tokių nepavežt.
- Nors ir labai skubu namo, bet tokia proga. Keturios kekšelės, uch man šįvakar pasisekė. Netgi telefoną davė.
- Jos prostitutės?
- Ką tu baik juokus, studentės iš Žemaitijos kažkokio tenai kaimo trys draugės ir viena Kaunietė. Studentės, žinai panos yra panos, o ir ne iš kelmo spirtos.
- Tai kodėl sakai kekšės? – niekaip nesuvedžiau.
- A šiaip priekabiavo meiliai. – nusijuokė ant viso automobilio. - Čia toks žargonas pas mus žmogau.
- Supratau. – Atsidusęs po akimirkos sušnabždėjau.
- Klausyk žmogau, turiu ratų, gal nori?
- O kam man jie, - nesuprasdamas apie ką eina kalba nustebau.
- Nu užsimetei vieną ir sau linksmas visą dieną.
- Na man ir taip linksma kiekvieną dieną, o tai jei dar ratą užsimesiu tai nesuprantu kaip čia galės būti dar linksmiau.
- Ai pamiršk, - supratęs, kad aš nieko nesupratau nusišypsojo jaunuolis. Bet truputi patylėjęs vėl atsisuko į mane, - O gal grybų, dar turiu vieną maišelį?
- Čia vėl jūsų žargonas? – man pasidarė smalsu.
- Taip. Čia tokie magiškieji grybai, na daug kas juos valgo malonumui.
- Na neteko apie tokius girdėt. – pradėjau atvirauti vis dar nesigaudydamas aplinkoje.
- Penkiasdešimt ir maišiukas tavo, - vis dar lėkdamas Konstitucijos prospektu iš po sėdynės ištrauko polietileninį maišelį su tamsios spalvos materija viduje.
- O juos čia tipo valgyt reikia. – Pabandžiau kalbėti jaunatviškiau, bet pasijutau kvailokai.
- Tipo jo, mes juos dievinam. Tai imi ar ne?
- Gerai duokš ir kiek už kelione aš tau skolingas. – sučiupau mestelėtą maišelį.
- šimtą už viską ir mes atsiskaitę.
- Kiek? Tu išprotėjai aš tiek su savimi nesinešioju.
- Gerai duokš aštuoniasdešimt ir mes atsiskaitę. Paleisiu tave čia iki Pilies gatvės nebevažiuosiu. – sustojęs pakelėje suniurzgėjo vairuotojas.
- Gerai, - atidaviau pinigus lygiai, įvertindamas, kad aš vis tiek gerom penkiolika minučių aplenkiau autobusą, tad drąsiai suspėsiu pėsčiomis iki darbo.
Žinoma šimtą litų aš kišenėje turėjau, tačiau nebuvau pasiruošęs tiek mokėti už  kažkokius grybus, kurie greičiausiai tėra pudra į akis, pilama tokiems kaip aš patikliems pirkėjams. Išlipau, žinojau kur esu, iki darbo geros dešimt minučių pėsčiomis neskubant. Įgrūdau giliai į kišenę maišiuką ir patraukiau baltuoju tiltu kiton upės pusėn.
Einant tiltu paslapčiomis sužvairavau ar tik niekas nestebi manęs. Niekad taip nedarydavau, bet viduje staiga kažkas apsivertė ir nerimas mano galvoje pradėjo plėstis kaip pyragas įkištas į orkaitę. Aplinkui tuščia nei gyvos dvasios. Ne, visgi aš čia ne vienas, nes ką tik priešais mane rūke išniro jaunuolis apsitempęs keistą aprangą, jis bėga manęs link ristele. Ausyse matau kyšančius laidus, mano širdis staiga pradėjo drebėti dvigubai greičiau nei įprastai.
~ar aš bijau jo? - tyliai savyje uždaviau paprastą klausimą.
Vaikinas prisiartino arčiau manęs mestelėjo lengvą žvilgsnį, linktelėjo galvą norėdamas tokiu būdu pasisveikinti, aš nedrąsiai atsakiau jam tuo pačiu.
~Kas su manim daros, matyt čia tų grybų gulinčių mano kišenėje poveikis., - įkišęs ranką giliai sau į kišenę suspaudžiu maišelį ir ištraukęs apžiūriu atidžiau.
Jie tikrai panašūs į džiovintus grybus. Aš kasdien dirbu Malonumo restorane, o čia mano rankose malonumo grybai ar kaip jie ten, ai ne magiškieji.
Staiga supratau, kad šiandien mano kelyje nebus to namo, kuriame gyvena ji, mano išrinktoji, mano žavioji. Kiek pastovėjęs pasukau galvą į kairę ir prieš mane išniro nesenai remonto vargus patyrusi senutėlė katedra. Jos priekyje stovintys šventieji žvelgė į mane iš viršaus, akimirkai stabtelėjau. Bet kojos vėl pakilo pirmyn ir kaukšintys batai pažadino iš transo ir pasukau ne į pilies gatvę, paskaičiavęs, kad visgi spėsiu, o į Barboros gatvelę, kurios gale nėriau į mūsų šaliai brangaus rašytojo gatvę.  Priėjęs Onos bažnyčią, įžengiau į tradicinį savo keliuką, bet po akimirkos vėl stovėjau sustingęs ir pasimetęs. Jos lange ir vėl tamsu, net nekvepia, kad tame kambaryje kas nors iš vis gyvena. Gal šiandien pavėlavau ir ji jau išėjo, o gal ji išsikraustė, o gal keliasi vėliau? Galvą užplūdo daugybė klausimų į kuriuos niekaip nebūčiau radęs teisingo atsakymo.
Sugergždė sunkios metalinės šarvuotos durys skiriančios mane nuo jos laiptinės ir manyje sugergždė viltis, kuriai net nespėjus užsiliepsnoti buvo užkirstas kelias. Pro duris laukan išėjo senyvo amžiaus moteriškė apsirišusi savo galvą tamsia skarele. Nieko nelaukęs žengiau du žingsnius į priekį ir pats nejausdamas to užklausiau
- Labas rytas ponia, gal galit man padėti?
- Labas rytas vaikeli, neturiu aš lito, pati vos surandu grašelį duonai.
- Ne ponia man nereikia pinigų, aš pats jums esu pasiryžęs sumokėti už pagalbą. – pajutęs pinigų galią sužaibavau akimis.
- Na kuo gi aš galiu padėti tokiam gražiam jaunuoliui. – prašiepė bedantę savo burną močiute.
- Jus gyvenat šiame name?
- Vienas klausimas vienas litas, - ne tokia ir kvaila pasirodo esanti ši močiutė, labiau primenanti benamę.
- Kad ir dešimt.
- Taip jau trisdešimt metų čia gyvenu, atsimenu kai atsikraustėm su amžinąją jam atilsį savo pirmuoju vyru, čia viskas atrodė kitai nebuvo to triukšmo ir smarvės, kurią skleidžia mašinos... - dar nebaigus pradėti pasakojimo apie savo sunkų gyvenimą nutraukiau monologą, nes močiutės akys buvo nukreiptos man į delnus, o burna pasiryžusi atsakyti į visus šimtą klausimų.
- Atsiprašau, kad nutraukiau, bet man įdomu kas gyvena ketvirtame šio namo aukšte?
- aš ir mano sugyventinis, o ką? - šiek tiek suirzusi, greičiausiai dėl nutrauktos prisiminimų audros.
- Iš dešinės? – nustebau.
- Ai priešais mus? Nežinau jau amžinybę ten niekas negyvena, kai šeimininkai išvyko į užsienį, pradžioje jų vaikaitis gyveno, o dabar jau metai niekas.
- bet rytais ten dega šviesa, negali būti kad niekas...., - pasisukau taip, kad močiutė galėjo matyti mano veidą.
- čia aš gyvenu man geriau žinoti, - supykusi sumurmėjo nepatenkintu balsu, pakėlė galvą ir pažvelgė į mane. Staiga sustingo lyg pamačiusi vaiduoklį.
Pabandžiau užduoti dar vieną klausimą, tačiau močiutė jau skuodė artimiausio bromo pusėn. Taip ir likau stovėti nesuprasdamas ar aš painioju langą, ar man haliucinacijos, ar ta močiutė alkoholikė, aplink nieko nebemato, nors jau gerus metus kaimynystėje gyvena su ramia ir dora mergaite. Ai tiek to pagalvojau ir nužingsniavau paskui save palikdamas abejonių šleifą.
Darbe buvau laiku, man besirengiant į kambarį įšoko Henris.
- Sveikas, šiandien laiku? – nusišypsojo, - galėsi  truputį laiko skirti sau, nes šiandien tik vienas, o virtuvėje profilaktinė dezinfekcija iki penktos vakaro.
- Šaunu, rasiu ką veikti, - pro mintis praskriejo idėja išsiaiškinti viską apie ją.
- Gerai, einu paskambinsiu personalui, kad šiandien nesirinktų taip anksti.
- Pasimatysime vakare, - spėjau sušukti durims užsidarant.
- Kaip visada nusisegiau laikrodį, grandinėlę nuo kaklo. Susisukau į drabužius kaip visada. Persižegnojęs atidariau šaldytuvą ištraukiau ją.
- O dieve! - nesavu balsu sušukau, ir pro akis prabėgo pusė mano gyvenimo.
Po akimirkos atsimerkiau tupėdamas ir drebėdamas virtuvės kampe ir akyse antra kartą pasirodė sūri ašara. Pirmosios mintys sukosi taip greit, kad nežinojau apie ką dar galėčiau dabar galvoti.
Priešais mane ant važiuojančio stalo, kur dažniausia gulėdavo man nepažystami ir niekur nematyti žmonės, vyrai ir moterys, mergaitės ir berniukai, guli ji mano mylimoji, mano švelnioji. Atsikėliau priėjau ir nužvelgiau į gulintį nuogut nuogutėlį kūną, jos akys plačiai atmerktos ir tuščios. Ji tokia tyli, jos kūnas tobulas, ties kaklu žiojėja didelė žaizda, kuri greičiausiai atsirado per kova dėl gyvybės.