Pienės pūko dovana

Sutikau aš pienės pūką,
Kai per pievą keliavau.
- Gal galėtum, - jis sušuko, -
Eit truputį atsargiau?!

Į gimtadienį pas vėją
Aš šį vakarą skrendu.
Dovaną patraukt vos spėjau -
Būtum ją sumindęs tu!

Paukščio dainą sidabrinę,
Paslaptį gilaus dangaus,
Juostą, išlenktą žydrynėj -
Ją tik laumės moka aust.

Lapą, vikšro siuvinėtą,
Vabaliukų klajones,
Nepavargstančio stovėti
Seno medžio lopšines.

Šieno kvapo pilnas saujas,
Telpančius aky laukus,
Džiaugsmą, kad pasaulis naujas,
Žalias toks... ir vėl gražus.

Štai ką vėjui tas mažytis
Pūkas ruošės dovanot.
- Kitąsyk prašau žvalgytis...
Na, o dar geriau - sustot,

Įsitikint, ar po kojom
Neatsargiai nepražus
Viskas, apie ką galvoja
Pieva eidamas žmogus.