Išsvajotoji Venta

Kaip nemylėt tavęs, Venta,
Tavų krantų, istorijom apipintų.
Tu kaip mokyklinė lenta,
Neši  istorijas purslais lašų.
Kur žemuogėm  nubertas krantas
Ten krykštauja linksmi vaikų balsai.
Ten, kur čiobreliai, liaudies vaistas,
Palinkę moterų išmanantys veidai.
O kur margiausios pievų gėlės,
Papuošusios sraunius krantus,
Užuodi,  kvepia meile ramunėlės?
Aistra -  žiedadulkių medus.
Venta,  atgulusi į smėlio krantą,
Išleidusi kasas ilgąsias.
Atsidavė  stipruoliui  tiltui,
Kurs apkabinęs bando nulaikyti ją  nedrąsiai.
Meilės simfonija  žiogų orkestro,
O kad pajėgtume išgirsti ją.
Ir sudėtingi bičių šokiai,
Žaibų efektai naktyje.
Kiek daug vilties ir paslapties,
Kiek daug skambių lietaus lašų.
Maldauju - nenustok tekėt, Venta,
Kur tu vingiuoji taip gražu.
Aš Tavo žavesį delnuos nešu...