Ligotos idėjos

Nesuprasi manųjų idėjų, ne visas jas
Aš pats suprantu – atsiremkim
Į vakaro vėją, apsigobkim
Žvaigždėtu dangum ir palaukim,
Kol keletas mirs.

Tik tada atsivers tikras grožis tos
Žvaigždės, kuri degė greta,
Kantriai laukusios tūkstančius metų –
Kol žiūrėjo žiopliai ne į ją.

Nužudysiu tave tamsią naktį –
Hanibalu vadinkit mane;
Uždarykit į rojų, kur vienišas būsiu,
Tamsiausia naktis kur balta.