Lengva tapytojo ranka, paėmusi teptuką,
Brūkštelėjo kelis brūkšnius per rūką...
Štai rusvi plaukai, kaklas, nuogi pečiai,
Juoda suknelė plaikstosi vėjyje plačiai...
Žalios akys smaragdais sužibo,
Lūpos sultingos, rausvos sublizgo ...
Dar vienas, kitas teptuko brūkšnelis...
Kontūrai greitai paišėsi – štai ir veidelis...
Meistro ranka dirbo lengvai ir greitai,
Lyg paliepus burtininko fleitai...
Paveikslas kūrėsi kaip melodija lengva,
Taip norėjosi atsargiai paliesti kūrinį ranka...
Išsisklaidė pilkšvas rūkas,
Gaubė kūrinį neregėtų gėlių miškas...
Akims pražūtingas paveikslas niekur nedingo,
Jausmai gamtos stebuklui nuostabiam pražydo...
Bučinys saldus, antras, trečias...
Atgijai mano aistrų mintyse...
O, stebukle, gamtos nepriekaištingas,
Užkaitinai kraują mano gyslose...
Papūtė švelnus, gavus vėjelis,
Pražydo žvaigždės aukštai danguje...
Sujudėjo silueto dailus veidelis,
Kažkas suspurdėjo giliai širdyje...
Lėtais mažais žingsneliais Ji artėjo,
Akimis savomis patikėt negalėjau!
Ar tai dailininko meniškas kūrinys?
O gal tai tik mano fantazijos tvarinys?