Sušalau, šiandien lijo .
Ir verkė nusvirusių lapų paletė
Tarp tamsių debesų žaibais siuvinėtų,
Net saulė pravirktu jei žemę pasiektu
Jos kasos auksinės, po pelkęs šlepsėtu.
Nuaidi griaiustinis palaukėj,
Šalikelėj prausias akmuo,
O dūšioj manojoj pavargusi skęsta viltis
It erškėtrožės širdį suspaudžia mintis,
Kad tavęs jau nėra
Ir daugiaiu niekada nebebus,
Tavo juoko ir ašarų, ir tavo dainų
Vakarais tavo rankų šiltų.
Išėjai nešina mano laimę,
Nors visi ten išeina su baime
Aš mačiaiu ramų šypsnį veide
Kai chirurgas paskelbė verdiktą.
Ir man pikta,
Šita lietų mylėti vienam
Nelinkėčiau, net priešuj senam.
Kai maldų mano niekas negirdi
Apkabinti geidžiu ponią mirtį.
Nereikia Šauktis mirties, ji ateis neprašyta, juk gyvenimas toks gražus
o eilėraštis labai nuoširdus ir jausmingas, jei tai liečia jus asmeniškai - labai užjaučiu, bet laikas gydo: bus dar ir juoko, ir dainų, ir ašarų,
Kuo geriausios kloties kūryboje.
apie tokius apkabinimus – tai tik su liežuviu... o iš esmės, tai geismas išsakyt jausmą.
man patiko pradžia eilėraščio, sekantis dalis, jau kaip kitas eilėraštis. nėra tarp jų (tų dviejų dalių eilėraščio) darnios vientisos minties plėtojamo dinamikos; ryšys tarp jų silpnokas. visumoje abu eilėraščiai nenuobodūs. pirmoji dalis, ji sodresnė ir gyvesnė įvaizdžiais, jų pynimu tarpusavyje.
pirmas eilėraštis baigiasi eilutėmis: "O dūšioj manojoj pavargusi skęsta viltis
It erškėtrožės širdį suspaudžia mintis,
Kad tavęs jau nėra "; matote, toje dalyje yra taip stipriai sufokusuotas lyrinio herojaus dėmesys į lietaus pajautą, kad skaitant sekančią dalį, niekaip nepatiki, na neįtikina tai, kad lyrinis herojus visa savo esybe gedi ir yra sukoncentruotas jo dėmesys tik į geismą apkabinti mirtį, dėl netekties, kažko jam artimo. antra dalis daugiau panėšėja į būtojo laiko prisiminimą ir to prisiminimo aprašinėjimą, ir šalia tos pirmosios dalies, atrodo, lyg kitas tekstas. labiau asmeninio pobūdžio – dienoraštinis.