Po metų

Bunda namai, sodai.
Lyg kažko bijodami.
Iš miego,
žmonės keliasi
ir mes keliamės.
Pernykščiais obuoliais,
slyvom
vaišinamės,
ir ant rankų -
saulėtekius keliame.
- Vaikai, būgnais mušti
būtina.

O ant kranto
sapnuojas -
žiedais, vaisiais,
aplipę sodai,
ir iš po debesų išnyręs,
kaip vaikas -
sveikinas vakaras,
ir kad jis yra,
paliūdis aušra.

Lenkiuos
ir prašau atleidimo,
kaip akmuo,
vidury laukų pasimetęs.
Po metų -
sunkus, laukiantis,
vienam žmogui -
nepakeliamas grįžimas.

Laukia rugpjūtis,
nepakeliamas Likimo
spjūvis.