Svajonių įkaitai

Visada sunku pradėti rašyti. Pirmasis sakinys lyg pirmasis, nusikaltimas: jam sunku pasiryžti, apie jį daug galvoji, abejoji, o vėliau tai tampa malonumu, kurio nenori užbaigti. Tuomet sunku rasti vietą ir paskutiniam taškui. Nesinori pradėti rašyti banaliai. Bet kiek pastebėta - pradžios būna arba banalios, arba tokios novatoriškos, kad lieka nesuprastos. Būti nesuprastam blogai? Nevisada. Būtent per nesupratimą ir neaiškumą kyla naujos idėjos, atsiveria nauji keliai. Filme ištarta frazė: „būti nenormaliam - normalu“, atspindi drąsą ir savitumą, kurio apstu tik paviršutiniškai. Giliai širdyje visi bijome susidurti su tyloje prabylančia sąžinę ir širdies balsu. Tik palaimintieji nebijo savęs.
Kiekvienas žmogus sąmoningai arba intuityviai ar net priešindamasis eina paskui savo svajones. Užkietėjęs realistas, prakeiktas pragmatikas, negavęs krislo meilės, šilumos ir supratimo, gyvenimo viduryje ar net pačioje pabaigoje, apverkia ir prisipažįsta, jog gyveno sumautai. Yra tokių, kurie apsikabins savo išdidumą ir neprisipažins, kad svajonės buvo visai ne tokios, koks realus gyvenimas, bet jie kaip velnias kryžiaus bijos tylos. Geriau pames savo tapatumą tarp žmonių, išbarstys save, bet nepajutus pilnatvės tampa nebesvarbu koks tu buvai, svarbu tik koks esi ir koks netapai.
Dar kiti galvos milijonus atsarginių planų kaip įgyvendinti troškimus ir svajones, kai galų gale, pradinės svajonės transformuosis lyg į nukainuotą prekę parduotuvėje. Tarsi tai, ko troškai, bet laimės nėra. Nes tai tik užuomina, šimtoji dalis.. Nevykusi kopija. Bandymas save apgauti baigiasi nesekme, nes vėl tyla kambaryje, mintys ir širdis, lyg choras vienu balsu patvirtins - neapgavai savęs.
Sakoma, kad skaistykloje žmogus atsiduria po mirties. Bet ar savų troškimų neįgyvendinimas nepriverčia apmąstyti viso gyvenimo, pažvelgti į jį iš šalies? Nepasiektos svajonės atima sparnus ir pasidarai puolusiu angelu. Jautiesi kaltas, atgailaujantis, ieškantis paguodos, priežasčių, stengiesi panaikinti kaltę, tam, kad vėl galėtum pakilti. O pakilti neįšeina.
Žmogus tėra savo svajonių įkaitas. Išsižadėjęs svajonių, net bandydamas apgauti save, jis atsidurs tyloje ir vis tiek turės suprasti, kad ėjo gyvenime ne tuo keliu, ir metęs taką dėl takelio, pasidovanojo tik naivią akimirką sau, kuri tebuvo visas jo gyvenimas.