Šiaudeliai žiemkenčių tvirtų
Rankelėj, baso spaudžiami,
O vasarojus dirvoj vietą renkas
Iš tėvo rankos mostų didelių.
Piršteliais apkabinta plunksna,
Žodžius gimtos kalbos vingiuoja,
O akys, lūpos nesuteptos blogiu
Vis skiemenuoja... Lie-tu-va.
Ir duona ir pyragas baltas kvepia,
Beržu kūrentoj, krosnyje molinėj,
Iš motinos rankų kyla ir leidžias
Ant ajero, karšty subręsti.
Kažkas vis mindė batais purvinais
Ir geidė tų gražių gėlių sesulių,
O broliai ėjo į miškus dėl Vyčio mirti,
Dėl lauko savo, mėlynų linų.
Perkūnas nesustodamas lig šiandien,
Žaibais, lietum gamtos dievus gaivina.
Rūpintojėlius, kryžius kaip per šventę,
Vilties žiedais kasdien dabinam.
Brazdžionio žodžiais išgyvenus mirtį,
Dainom sušildžius taigą baltą,
Dar kartą sugebėjusi pakilti,
Prie staltiesės linų baltų.
Birželis – lakštingalų rojus,
Tik budeliams tai nesvarbu.
Jie paėmė tavo rytojų,
Žydėjo rugiai be namų.
Likai kartu su tais, kuriuos Širvys eiliavo,
Ir tais - su paslaptim didžia savy.
Švietei, kaip švyturys po uždanga plienine,
Nes Tu buvai, esi ir būsi...
Su tais, kurie šventai kartoja – LIE-TU-VA.
Oho:) stiprus eilius.
Lyrinis aš tarsi supažindina su esama (tiksliau- buvusia) situacija, atskleidžia kitų veikėjų būsenas,
beje, palyginimai gan tautiški, tai- gerai.
Taip pat nemaža simbolistikos, o tai priverčia skaitytoją stabtelt ir šiek tiek įsigilint į frazės, minties esmę.
Man patiko:)
Guliu šiauduose ir esu Lietuva-
Ar tryliktą, keturioliktą, ar net dvidešimtą,
Širvys su Brazdžioniu danguj anava
Praspardydami debesis, žiū – jau ir švinta;D
Lyg ir tvarkingai sudėliota, mintis nuosekli (ne taip, kaip pas juozupuką - "kombainas cilindriniais žiedynais"), pasakojimas emocionaliai išjaustas...
Su tais krikščionybės reikalais - net nežinau ar tai prideda svorio, mat, man tie visokie kryžel-rūpintojėl-atributai, s-kant - po-fig, linkęs pritarti nuomonei, kad krikščionybė Lietuvoj - okupacinė.
Apie kažkokius jausmus tėvynei-gimtinei skleidžiamus - komentuot susilaikau, nes LT pilietis esu tik pagal pasą (toks popieriukas).
Beje, o ką tasai Širvys eiliavo, kad kažkas (neaišku kas), liko "su jais"??? Vai kukū, vai lylia... Atrodo, kad durnizmui ribų nėra ir šitoje bedieviškoje valstybukėje. Įtariu, kad jokia kuoka tau smegeninėn protuko neįkals...
O kas ten įvyko 1940m., gerb. istorijos "žinove"? Žinok, kad Smetona su savo ministeriais besvarstydamas pasirinkimą, visgi nutarė, kad geriau draugauti su TSRS, nes su rusų tauta sieja gilūs ryšiai. Ne veltui D.Novgorode, pastatytame Rusijos imperijos tūktantmečio paminkle, vaizduojami net penki Lietuvos (LDK) kniaziai, kaip nusipelnę tos imperijos kūrėjai, o su Vokietija nesieja tokie ryšiai, išskyrus tik kasmetinius karus su ja. Todėl ir buvo nuspręsta įsileisti TSRS karinio kontingento keletą įgulų. Tai kas iš to?