Mūsų tūkstantis malūnų

Iš tų pavasarių, kurie skubėjo strimgalviais pirmyn,
Iš tų kelių, kuriuos prašiau numegzti mamą,
Neliko daug. Gal tik senų albumų kvapas.

O dar mažiau teliko iš jausmų, nepaliestų valdingo proto balso,
Iš vaikiškos ekstazės, kasant smėlio duobę,
Vėliau – iš nepabostančių dienų atrakcionų parke.

Išliko radijo programos, transliavę pasakas mažiesiems,
Ir mielas Dėdė Karolis jose.
Dar Martinaičio tūkstantis malūnų,
Bei taip ir nesuprastas „tu užklok mane keliu“...

Kvepėjo kiekviena diena tada! Atostogom, žiema ar rudeniu,
Iš kiekvienos be saiko gėrėm įspūdžių kokteilį.
Ir žvilgsnis priekin buvo daug drąsesnis, nei dabar...

Gal pasaka apie užburtą dvarą ir kraupų iki skausmo Mėlynbarzdį
Pasėjo pirmąją dvejonę: kad žmonės būna ir blogi.
Tačiau kasdienis laimės aromatas seniai užglaistė baimę.

Ir ima viršų kasdienybėje seniai pamirštos svajos,
Kad princas tu, o aš – tava princesė,
Kad būna taip, tikrai juk būna!
Kad sielos dvi skirtingos susitinka,
Ir iš vaikystės pasakų nulipdo pilį.

Tiki, sakyk, tiki, kad šitaip būna?
Kad Mėlynbarzdis randa pagaliau princesę...
O ant pavasario kalvų žalių,
Mes pasistatom tūkstantį malūnų!





Skiriu mylimam M. M.