Bumerangas

Pašėrei žodį dvasiniu atolu,
Išleidai rytą žmonėse ganytis,
O jis, nuo lūpų vos tiktai nutolęs,
Jau ima ambryt alkanu šunyčiu.

Užpuolęs meilę gosliai rauna plaukus,
Piktai nudrasko džinsus nekaltybei,
Per kreivą dantį sąžinę patraukęs,
Drovumui dar smailai šlaunin įgnyba.

Patrakęs siautėja per visą dieną:
Ką išjuokia, o ką įskaudint bando.
Ir taip riebiai apspjaudęs dar ne vieną,
Vėl pas tave sugrįžta bumerangu.

Tarytum persivalgęs dvasios peno,
Ištroškęs ašarų ir šviežio kraujo,
Dabar ant tavo sprando drąsiai ganos.
Juk taip kramtytis jam, žinia, ne nauja!