širdies dūžiais

Man neskauda
jau nieko neskauda
nors Monmartro kavinėse
baigės kava

nors kiaurais skėčiais
šįryt nešina
aš šlapsiu per balas

kai pavargus norėti
atsiminus kad širdį turiu
aš daugiau nejudėt,
nekvėpuoti -
nebegaliu.

Nors man skauda
beprotiškai skauda
savo atspindžiui
šypsaus basa

lyjant lietui
taip tyliai
kaip vokams besileidžiant
link skruostų
iš kažkur atsiranda drąsa

nors be jokio žinojimo
žingsniai
vėl lyg tyčia
aplenkia mintis 

nors atrodo, kad niekad
jau niekad
nebesugis.

Lyjant lietui
taip drąsiai –
lyg nebūčiau viena,
su širdim ir jos dūžiais
ateinu,

nors Monmartro kavinėse
baigės kava.