Viena monetos pusė (I)

Nuo kokių šešiolikos metų (kai pradėjau gerti alų ir domėtis mergaitėmis ne tik mintimis, bet ir darbais) buvau įsikalęs idėją, kad penktadienio vakarą praleisti namie – ne lygis. Šią penktadienio pavakarę jaučiausi blogiau, nei įprastai, jei žinodavau, kad niekur neisiu – kažkas buvo atsitikę mano bioritmams, nes pastarąsias pora savaičių miegodavau dienomis, o naktimis... na, iš tikrųjų tai nieko neveikdavau. Man asmeniškai sunkus bedarbio gyvenimas, nes, sėdint sudėjus rankas, man imdavo važiuoti stogas. Beveik taip dabar ir jaučiausi – pamiegojęs „grožio miegu“ (taip mama ironiškai vadindavo dienos miegą), dar visiškai nepabudęs, įsijungiau teliką ir buko kuilio akimis žiūrėjau Alžyro televiziją, apatiškai žvelgdamas į gyvenimą; su Alžyru progą susipažinti turėjau prieš keletą metų – teko laimė dalyvauti bendrose Lietuvos, Prancūzijos ir Lenkijos pratybose. Dvi savaites gaudėme „teroristus“ ir grožėjomės mums neįprasta gamta ir vietos gyvenimu – ugningi prezidento rinkimai ir, palyginus su mūsų oligarchiniu seimeliu, komiškai korumpuotas (veikėjas, penkerius metus nusukinėjęs lėšas nuo projektų, finansuojamų Arabų Lygos ir Arabų Magrebo sąjungos, pagautas ir viešai prisipažinęs ne tik kad nepateko į kalėjimą, bet visai sėkmingai dalyvavo prezidentinėje rinkimų kampanijoje) valdymas mane užkabino; pradėjau sekti vietines žiniasklaidos institucijas anglų kalba, o grįžęs Lietuvon netikėtai sužinojau, kad viename „Viasat“ pakete yra galimybė (deja, nepigi) užsisakyti kanalus iš kitų žemynų.
Tačiau užteks apie mane ir Alžyrą – galima sakyti, vienintelį nuotykį mano gyvenime, apie kurį pasakojant žmonės nežiovauja. Gulėjau ir žiūrėjau Alžyro TV, bet nieko nemačiau, nes žvelgiau į save iš šalies – kartais dieną pamiegojus ir neturint tikslo keltis man užeidavo noras pafilosofuoti – guli bičas ant lovos, dvidešimt dvejų sulaukęs; galva, kareivišku papratimu, skusta, veidas – kaip bulvė, intelekto nesužalotas, ant kairio peties – blogai ištatuiruotas erelis, kareiviškos kelnės, nutampyta „Bershka“ maikė; rodos, taip ir matau namo grįžusį kareivį, laisvą kaip paukštis, be cento kišenėje ir tikslo gyvenime. Taip įsijaučiau ir prisifantazavau, kad ėmė rodytis, jog ne Vilniaus senamiestyje guliu, o kažkur kaime, pievoje šalia vietinės mokyklėlės, kur dešimt klasių baigiau.
Pagaliau visiškai prasibudinus, dingo ir mano filosofijos/fantazijos, ir noras filosofuoti; taip nenoromis (kaip tingus paršas, kuriuo iš tikrųjų buvau) pradėjau mąstyti, kokiu būdu įprasminus savo sąmoningą egzistenciją. Turėjau tris variantus – įsijungti nešiojamą kompiuterį ir raustis po darbo pasiūlymus (lyg šiais krizės laikais būtų darbo žmonėms su viduriniu išsilavinimu), eiti nusipirkti alaus ir likti prie Alžyro TV (nuobodžiai), ar susiieškoti draugų su turiningais vakaro pasiūlymais (net jei tokių rasčiau, su septyniais litais kišenėje nedaryčiau sau gėdos ir neičiau – „jei pinigų nėra, nors ir kaip nori, bet sėdėk namuose“, tėvas dar mažą mokė).
Va taip vat gulėjau ir svarsčiau, ką veikti, užvertęs akis į ventiliatorių (kadangi šeima ir aš gyvenome lofte, mūsų „butas“ neatrodė kaip normalus kambarys – visokie vamzdžiai ir bėgiai buvo apraizgę lubas ir, kiek mažiau, sienas), o tas ėmė ir ištirpo, palikdamas ventiliacijos vamzdžius kaboti ore, žvelgiančius savo didelėmis, liūdnomis lyg apgautos mergaitės akimis. Prisipažinsiu, viskas, ką dariau, tai išverčiau veizolus, išsižiojau ir žiūrėjau į tą vietą, kur buvo ventiliatorius, lyg mano žvilgsnis galėtų priversti jį grįžti.
Kol visiškai pasimetęs žiūrėjau į vieną tašką ir apverkiau be draugo paliktus ventiliacijos vamzdžius, nesuprasdamas, ar čia dar sapnas, ar tikrovė, akies krašteliu pastebėjau kažkokį judesį savo kairėje – čia ant spintelės, sekdama ventiliatoriaus pavyzdžiu, tirpo mano taupyklė-pirato kaukolė. Vykstant procesui, kurį geriausiai apibūdina epitetai „antgamtiškas“ ir „wtf? “, pasijutau kaip žmogus, valgantis arbūzus ir staiga suvokiantis, kad valgo agrastus: aplink mane dėjosi įvairi velniava, tačiau aš ne iš karto suvokiau, kad kažkas ne taip – televizorius pradėjo rodyti iškreiptą vaizdą, tuomet signalas dingo visai; langai pasidarė nepermatomi, kreidos spalvos; sienos... kartais matydavau daiktus, esančius už sienų; vienu momentu klausa paaštrėjo tiek, kad galėjau girdėti triukšmą gatvėje, lyg gulėčiau ne lovoje, o ant gatvės grindinio; laikas tapo tikrai reliatyviu – negalėjau suvokti, kaip ilgai aš kaimo jurgio žvilgsniu stebėjau šitą cirką. Keisčiausia buvo tai, kad, nors ir mačiau niekada nematytus reiškinius, kelias pirmas akimirkas galvodavau, kad taip ir turi būti. Kad daiktai turi išnykti ore ir matytis per sienas.
Nesijaučiau savimi – kažko man trūko, atrodė, lyg kažkuri mano dalis nebepriklauso man. Nors protavau kaip visad ir kūnas pakluso mano valiai, buvau abejingas aplink vykstančioms keistenybėms, be to, jaučiau keistą poreikį kilti į viršų. Intuityviai įsistebeilijau į lubas; manau, kad kažkas valdė mano sąmonę, nes toje vietoje, į kurią žvelgiau, atsivėrė skylė (per didelis sutapimas, sakyčiau) – betonas savaime ėmė trupėti, tačiau trupiniai ne krito žemyn, o kilo aukštyn ir tirpo ore (šitai irgi mačiau per sieną). Suvokiau, kad kažkas tikrai valdė mane – įpiršo man mintį, kad skylė atsirado tam, jog aš pro ją išskrisčiau; pats taip nebūčiau sugalvojęs.
Atsistojau po skyle ir pasistengiau apie nieką negalvoti, nusiraminti (nors ir taip buvau ramus – tas kažkas tikriausiai galėjo ne tik mane valdyti, bet ir per atstumą pumpuoti raminamuosius) – ir pakilau. O Dieve, koks tai buvo nuostabus jausmas – kilti viršun, savo minties galia tapti lengvesniu už orą! Jaučiausi taip, kaip tikriausiai jaučiasi budistas, pasiekęs nirvaną – absoliuti ramybė ir išėjimas iš savęs, kilimas vis aukščiau ir aukščiau, virš pastatų, virš Vilniaus, kol galiausiai pasiekiau stratosferą, tačiau nejaučiau nei šalčio, nei deguonies trūkumo...

***
Ir pabudau.
Labiausiai nemėgstu miegoti dieną dėl to, kad pabudęs jaučiuosi lyg nesuspėjęs į gyvenimą – aplinkui visi kažką daro, mylisi, dirba – žodžiu, gyvena, o aš guliu, kirmiju ir nieko neveikiu. Kitas nemalonus dalykas – trikdantys sapnai. Pastarasis mano sapnas buvo toks tikroviškas, kad net pabudęs negalėjau atsikratyti jo sukelto įspūdžio – levitacijos pojūtis atrodė toks tikroviškas, toks autentiškas. Įsijungiau teliką, susiradau Alžyro TV kanalą ir spoksojau galvą užvertęs į ventiliatorių. O šis ėmė ir ištirpo ore.
- Kas tau bliat darosi!? – Dviejų tokių dingimų man jau buvo per akis, tokio fokuso užteko išvesti mane iš pusiausvyros; norėjau sužinoti, kas darosi tam prakeiktam ventiliatoriui, nors jis, vargšas, net ir neištirpęs ore nebūtų galėjęs man atsakyti. Pažvelgiau kairėn – taupyklė-pirato kaukolė jau buvo išgaravusi. Viskas vyko kaip sapne, išskyrus rakinamų durų garsą – namo grįžo mano šeima. Tikėjausi, kad visa šita haliucinacija vyksta tik mano galvoje, kad grįžę tėvai ras kliedintį sūnų, tačiau užteko išvysti tėvų veidus, nereikėjo nė žodžių, jog suprasčiau – viskas vyksta iš tikro.