Kai lieka nedaug

Pakalnėn minsiu siaurutėlį taką –
Ten, kur norai svajones paslėpę,
Kur baigia surūdyt viltis
Ir šiaurės vėjai apie kančią šneka.

Bandysiu surikiuot prakalbintas mintis,
Atitirpinti užkalkėjusį švelnumą:
Po truputėlį išlašės naktin geluonis,
Ramumas sieloje pasklis.

Galbūt nebepakilsiu niekad į namus
Arba neteksiu geidžiamo laukimo –
Žinau: grąžinęs laiką,  jausmas paskutinis,
Todėl ir dalinuos viskuo perpus.