*

nebematuoja niekas daugiau
spalvų nei laikrodžių
nuo seno krūmo
paliekančio aikštę
iš kurio juoda varlytė
lieja smilkinių vaivorykštes
į saulės pablukusį slenkstį
slankstelį vairuotojo stubure
standžią jo miego valandą
automobilyje riedančiam
jau be jo
į gatvės apačią
kur žaidžia vaikai
po valandėlės musėti