Apie išdidumą ir dar daugiau

Aš – išdidi. O tu – tarytum Dievas.
Nuo įtampos įkaista mintys
Ir virpuliuoja netikri  vaizdai.
Pašėlęs maudulys
Pavirsta lydiniu, kurs suteka
Kiekviena ląstele į norus.

Nors išdidi, bet ilgesys praplėš žodžius.
Vėl  šiluma pasklis po vasara
Prakvipusius miškus
Ir švelnumu užlietas
Baltas pievas.
Nors Dievas didis, bet giliai jautrus.

Aš išdidi, todėl ir vėl tyliu.
O tu, tarytum Dievas,
Lauki nuolankios maldos,
Kad ją  išgirdęs, nusisukt galėtum.
Bet tik trumpam.
Kol tuštuma ir vėl pavirs skausmu.