Vabalo portretas

Pastarasis mano kūrinys parašytas ne iš grafomaniškos užgaidos, o iš reikalo - dėka jo tikiuosi per literatūros egzaminą gauti papildomą balą. Tikslas buvo parašyti siaubo novelę, turinčią E. A. Poe kūrybos bruožų; kai kurie pastebės, kad kūrinys šių bruožų turi mažai, tačiau neskubėkite kaltinti - pasiekti tokias Poe genijaus aukštumas tolygu peršokti į olimpinį aukštį iškeltą kartelę, todėl iškart nuolankiai pripažįstu, kad iki Poe kūrybos šiai novelei - toli gražu. Kūrinyje nerasite daugeliui įprastos fantastikos - elfų ir kosminių laivų - tačiau manau, kad siaubo žanras yra giminingiausias fantastikos žanrui, todėl ryžausi savo rašliavą patalpinti šiame skyriuje. Tikiuosi, kad kam nors ši novelė patiks, bei linkiu malonaus skaitymo.
Tai buvo autoriaus žodis

Tuo metu, kai mano draugo namuose pradėjo kauptis paslaptingi daiktai, niekas nebūtų patikėjęs istorija, kurią aš jums papasakosiu. Gyvenimas taip susiklostė, kad man pačiam nei kokių įstabių nuotykių buvo lemta patirti, nei išskirtiniais būdo bruožais pasižymėti, tačiau Menardas – mano artimas draugas, su kuriuo susipažinau dar mokyklos laikais – buvo daugeliu atžvilgių savotiška asmenybė.
Dar tuomet, kai pirmąkart susitikome, jau baiginėdami mokyklą, Menardas sugebėjo išsiskirti mokyklos aplinkoje – vidutinių gabumų moksleivis turėjo nepaaiškinamą maniją kai kuriems mokslams, tiksliau, tam tikroms mokslų atšakoms. Jį domino kai kurie cheminiai procesai, keistų kraštų geografija, tačiau ypatingo dėmesio sulaukdavo tam tikri augalai ir vabalai. Menardas galėdavo valandų valandas bibliotekoje gilintis į lotyniškas ar man netgi neregėto rašto knygas ar studijuoti vabalų sandarą. Po truputį jo kambaryje (kadangi mokėmės privačioje mokykloje, mokslo metais gyvenome bendrabutyje, kuriame kiekvienas turėjo savo kambarį) ėmė kauptis keisčiausia kolekcija, per kelis metus, kol baigėme mokyklą, apaugusi įvairiais gandais ir legendomis. Pažiūrėti tai buvo paprasčiausia įvairių vabalų kolekcija, tačiau jau bendras jos vaizdas palikdavo kažkokį sunkiai paaiškinamą, šiurpų įspūdį, o pradėjęs apžiūrinėti tos kolekcijos egzempliorius, aptikdavai tokių gyvių, kurių nepajėgtų sukurti jokia vaizduotė. Man nerimą taip pat kėlė suvokimas, kad aš neturėjau nė menkiausio paaiškinimo, kada ir kaip Menardas pajėgė surinkti šitokią kolekciją – iš mokyklos namo mes grįždavome tik per vasaros atostogas, Velykoms ir Kalėdoms, tačiau šiurpioji kolekcija pamažu, tačiau pastebimai pilnėdavo būtent per mokslo metus, kai, rodos, nė menkiausios progos nebuvo rasti tokių keistų ir įstabių egzempliorių mokyklos kieme. Ne kartą bandžiau savo draugą išklausinėti, kur jis gauna tokių įstabių gyvių savo kolekcijai, tačiau jis visąlaik nukreipdavo kalbą į kitus dalykus, o aš, tiesą sakant, nebuvau linkęs savo galva spręsti šios mįslės, nes vien tik prielaida, kad kai kurie iš pačių keisčiausių Menardo kolekcijos gyvių gali šliaužioti ir ropoti po mano baldais ar netgi lova, keldavo man šiurpą.
Dėl savo polinkio į keistus ir tamsius dalykus mano draugas nebuvo mėgstamas mokinių tarpe, tačiau mūsų keista draugystė baigus mokyklą ne tik kad nenusilpo bet dar ir sustiprėjo. Dar mokyklos metais mirus tėvams Menardas gavo gausų palikimą, leidusį jam neprisirišti prie konkrečios tarnybos (kuri, manau, būtų tik pakirtusi sparnus jo paslaptingai esybei), bet užsiimti jo širdžiai artima veikla. Didžiam mano nustebimui, įstabioji vabalų kolekcija kažkur dingo netrukus po mokyklos baigimo (deja, kur jinai dingo, man taip ir nepasisekė sužinoti iki šių dienų), o pats Menardas pasinėrė į istorijos studijas universitete. Tačiau ir istoriją jis studijavo savu papratimu – visuotinė istorija jo beveik nedomino, kas labai glumino jo dėstytojus, tačiau mano draugas galėjo dieną naktį neatsitraukti nuo veikalų apie keistas, jau senai išnykusias tautas ir tauteles, jų papročius.
Baigęs universitetą, mano draugas panoro įgytas žinias pritaikyti praktiškai, o taipogi savo akimis išvysti bei patirti dalykus, apie kuriuos teko skaityti istorijos knygose. Dėka neišsenkančio tėvų palikimo Menardas galėjo aplankyti tolimiausius ir mažiausiai ištirtus pasaulio kampelius, gimtinėn parveždamas įvairiausius nematytų kraštų artefaktus dideliam dėstytojų džiaugsmui, nes dažnas reliktas tekdavo kaip dovana universitetui. Tačiau kai kurie daiktai, atitikę draugo skonį, likdavo jo globoje. Nesiryžtu čia aprašyti visų Menardo kelionių, patirtų įspūdžių ir parsivežtų trofėjų, kad nenuvarginčiau skaitytojo, tačiau istoriją apie paskutinį jo radinį, patį šiurpiausią ir paslaptingiausią, privalau aprašyti dėl šios istorijos įstabumo ir neįtikėtinumo.
Tuo metu, kai vasaros šiluma dar nedingusi, tačiau rytinės šalnos ir rūko kamuoliai jau pranašauja artėjantį rudenį, gavau laišką nuo savo bičiulio, išblaškiusį mano nusiteikimą vienintelei šiuo metų laiku tinkamai veiklai – žvejybai. Menardas kvietė skubiai aplankyti jį, tačiau aiškios priežasties dėl šitokio skubumo nepaaiškino. Kadangi nusiteikimo savo pomėgiui manyje nebeliko (o ir šiaip žvejoti pastaruoju metu sekėsi nekaip) ir skubių reikalų neturėjau, nusprendžiau nedelsiant išpildyti draugo prašymą.
Šioje pasakojimo vietoje tikslumo dėlei reikėtų paminėti, kad mano draugas, baigęs mokslus, įsikūrė ne tėvų namuose, tačiau labiau jo charakterį atitinkančiame būste. Namas, kurį jis nusipirko, buvo miesto pakraštyje, arčiau gamtos. Kaimynai savo triukšmu nedrumstė ramybės, o kieme plačiai ir tankiai išsikeroję platanai, uosiai ir kiti medžiai aklinai užstojo namo gyvenimą nuo pašalinių akių ir kartu darė gilų gūdaus miško įspūdį. Augalija buvo sužėlusi taip tankiai, kad kartais rodydavosi, jog esi ne kieme, o kažkokios neaprėpiamos girios pakraštyje, o kažkuris plėšrus tankynės gyventojas tuojau išlįs iš už medžio baisingai riaumodamas. Pats namas, nors tvirtas ir patvarus, buvo pastatytas taip, kad jame karaliautų tamsa. Ar dėl saulės spindulius sulaikančių medžių šakų, ar dėl kažkokių kitų architektūros ypatybių namo vidus visada būdavo pilnas tamsių užkaborių, ir, kad ir kiek žvakių degdavo jam apšviesti, jų niekada nepakakdavo tamsai visiškai išsklaidyti.
Atvykus pas savo draugą, man teko ilgai ir atkakliai belstis į duris, kol galiausiai bičiulis mane įleido. Metęs pirmą žvilgsnį, supratau, kad Menardas, ko gero, susijaudinęs – vyriškis atrodė gyvybingesnis nei įprastai, skruostikauliai labiau išsišovę, o pradėję žilti ūsai – nesutvarkyti, nors šiaip bičiulis pedantiškai prižiūrėjo šią savo puošmeną. Persimetęs su manim keliais žodžiais, Menardas paliko mane laukti svetainėje, pats nuėjęs virtuvėn paruošti arbatos ar, jo paties žodžiais, „šio to stipresnio“. Tarnų mano draugas dėl jam vienam žinomų priežasčių nelaikė, o ir jie patys, mano manymu, nebūtų ilgai užsilaikę tokioje savotiškoje ir kažkuo nemalonioje aplinkoje. Likęs vienas, turėjau progą apžiūrėti savo draugo namų aplinką ir pokyčius joje, tačiau, nors Menardo buitis – visuma ir atskiri jos elementai – darė tokį patį keistą įspūdį kaip ir pats šeimininkas, viskas atrodė tvarkingai ir manęs negąsdino. Nors pastaruoju metu retokai lankydavausi šiuose namuose, kažkoks intuityvus jausmas neleido man abejoti, kad didelių pokyčių pastaruoju metu šiuose namuose nebūta, todėl dar mįslingesnė man tapo priežastis, dėl kurios buvau bičiulio taip skubiai kviečiamas.
Netrukus pasirodė ir pats šeimininkas, nešinas padėklu su arbata ir neįprastu nors ir vėlyvam, tačiau vis dar ryto metui viskiu. Gerdami arbatą, mes apkalbėjome visus dalykus, kuriuos žmonės paprastai apkalba prie arbatos puodelio – nuo valiutos kurso iki mūsų apylinkės įgaliotinio sveikatos – tačiau namų šeimininkas nė žodžiu, nė viena užuomina neleido man suprasti, kodėl gi jis taip staiga panorėjo mane išvysti. Galiausiai, baigus arbatą ir prisidegus pypkes, Menardas pradėjo savo apsakymą, kurį noriu perteikti žodis žodin.

***
Jums turbūt pasirodė keista, kad aš leidau sau patiekti ant stalo butelį viskio tokiu ankstyvu metu, tačiau reikalas, dėl kurio, mano drauge, jus čia pasikviečiau, gali pasirodyti toks keblus ir nekasdieniškas, kad jūsų sąmonei gali prireikti šiokio tokio... dirgiklio, padėsiančio atsipalaiduoti. Kol dėstysiu savo reikalą, prašyčiau manęs nepertraukinėti jokiais klausimais, nes, kaip žinote, netikėtas klausimas gali išmušti žemę iš po kojų net ir labiausiai patyrusiam pasakotojui ir nuvesti pasakojimo giją tolyn nuo esmės, o savo istoriją norėčiau papasakoti nepraleidęs nė vienos smulkmenos, kuri man gali pasirodyti svarbi.
Kaip jau žinote, visai nesenai buvau vėl išvykęs į vieną iš savo ekspedicijų, kurios taip traukia mane, tačiau pastaroji kelionė buvo kiek kitokia. Dar studijų laikais mokslinėse knygose man pavyko aptikti ne tiek žinių, kiek užuominų apie keistą gentį, gyvenančią į rytus nuo Indostano pusiasalio. Nors jokių tikrų faktų apie juos nebuvo, o mano rastos užuominos – gandai ar net mitai, toji gentis buvo vaizduojama tokia keista, o jos gyvenimo būdas ir papročiai neįprasti net tuose kraštuose, kad mano smalsumas buvo sužadintas ir aš daviau sau žodį, kad kada nors tikrai aplankysiu tas vietas vien tam, kad įsitikinčiau, ar aprašytoji gentis kada nors egzistavo.
Tik nesenai man taip susiklostė aplinkybės, kad galėjau ramia širdimi palikęs visus savo čionykščius reikalus iškeliauti į šią kelionę. Didelių kompanijų, kaip žinote, nemėgstu, tačiau buvau nutaręs, kad vienam į tokią neaiškią ekspediciją leistis nepravartu, todėl pasiėmiau kompanjoną, mūsų rektoriaus sūnų – gabų istoriką, tačiau didelių ambicijų ir garbėtrošką jaunuolį, kuris, beje, atliko nemažą vaidmenį mano ekspedicijoje.
Kelionė ligi tų kraštų, kuriuose tariamai gyveno toji gentis, nebuvo niekuo įsimintina, todėl apie ją smulkiau nepasakosiu. Visos keistenybės prasidėjo apsistojus prekybvietėje daugmaž toje vietoje, kur, pagal aprašymus, mes ir turėjome pakliūti. Nežinia, ar dėl to, kad neypatingai gerai mokėjau kalbėti vietiniu dialektu, ar dėl kitų priežasčių, tačiau tiek prekybvietėje, tiek ir aplinkinėse vietinių gyvenvietėse čiabuviai keistai elgdavosi, užvedus kalbą apie savo kelionės tikslą. Kiek mums teko teirautis, niekas netvirtino, kad mūsų paieškos yra bergždžias reikalas, tačiau, kaip dabar pagalvoju, nė vienas užklaustasis nepaneigė, kad toji gentis bent kažkada egzistavo šiose apylinkėse. Tiesą sakant, visi, kuriuos kalbinome šia tema, vengė bet kokio tiesaus atsakymo, nors nuojauta man kuždėjo, kad daugelis iš jų bent kažką žino, tačiau dėl kažkokių priežasčių vengia man sakyti.
Galiausiai jau buvome praradę viltį ką nors apčiuopti, ir mano kelionės draugas, nuo pat pradžių skeptiškai vertinęs mano idėjas, ėmė manė traukti per dantį. Tačiau vieną kartą, besiurbčiojant skiestą alų prekybvietės bare, likimas pametėjo man siūlo galą. Besišnekučiuodamas su barmenu (tenykščiai žmonės – labai šilti ir linkę bendrauti) netikėtai pačiam sau išklojau visą kartėlį dėl nenusisekusios kelionės. Maniau, kad jis (barmenas) skaniai pasijuoks iš mano paikų minčių, tačiau žmogėnas tik keistai mane nužvelgė ir pasišalino dirbti savo darbo. Man jau ruošiantis eiti, jis mane pasigavo ir, pasivedėjęs į šalį, pašnibždomis tarė, kad netoliese gyvenanti viena moteriškė, vietinė daktarė, kuri nebijanti kalbėti apie tai, ko aš ieškau. Sudomintas tokio netikėto įvykių posūkio, aš smulkiai iškamantinėjau kelią iki tos daktarės, ir jau neilgai trukus mes su savo kolega keliavome jos link.
Daktarė, būdama vietinė, nepasitikėdama sutiko mus, svetimšalius, tačiau man einant tiesiai prie reikalo, jos veidas rodė tokias emocijas, kurios kėlė man nerimą. Man rodos, kad jinai ne visai tiksliai suprato, apie ką aš kalbu, tačiau, kaip kad mes galime iš atskirų bruožų suvokti daikto visumą, jinai greitai apčiuopė, ko mes ieškome. Man išdėsčius reikalo esmę, daktarė pareiškė nesistebinti, kad iki šiol man nieko nepasisekė sužinoti apie tą bendruomenę, kurios aš ieškojau; anot jos, tokia gentis tikrai egzistuojanti, tačiau esanti tokia savotiška, kad labiau civilizuoti šio krašto gyventojai su jos nariais nenori bendrauti ir net jų prisibijo, o tai baimei yra rimtas pagrindas. Tos mažos tautelės atstovai, pasak daktarės, nėra nusiteikę draugiškai pašaliečių atžvilgiu, todėl žmonės bijo įžengti į jų teritorijas, o tie, kurie išdrįsta įkelti koją į jų mišką, retai grįžta, tačiau grįžę papasakoja tokių istorijų, nuo kurių plaukai ant galvos šiaušiasi. Deja, pastaraisiais metais niekas, įkėlęs kojas į jų žemes, nėra sutikęs čiabuvių, todėl tikėtina, kad dėl kažkokios mįslingos priežasties jie bus kažkur išsidanginę ar net išnykę.
Nenustebau, kai daktarė prasitarė, kad ieškomosios genties labiausiai bijomasi dėl to, kad ji garbina velnią ar dar keistesnius ir baisesnius sutvėrimus, tačiau koks netikėtumas man buvo sužinoti, kad visai nesenai kažkas kitas, atvykęs į šiuos kraštus tuo pačiu tikslu, kaip ir aš, jau klausinėjo tų pačių klausimų ir netgi spėjo iškeliauti ieškoti tos genties buveinės. Didžiulis nekantrumas pagavo mane, kad mano pirmtakas nesuniokotų galimų radinių, jei jau nebūtų pačios genties atstovų, ir tuo pačiu nepasisavintų mano, kaip atradėjo, garbės. Iškaulijęs daktarę, kad parodytų žemėlapyje tikslią vietą, kur galėčiau rasti savo kelionės tikslą, jau sekančios dienos ankstų rytą susikrovęs daiktus kartu su savo kelionės draugu patraukiau į džiungles.
Nesu pratęs keliauti po tokias vietoves, o ir džiunglės pasitaikė kaip reta klaidžios, todėl keliavome dvi dienas ir jau keletą kartų net manėme paklydę, tačiau antrosios dienos vakare mums visai netikėtai pavyko rasti ieškomos genties gyvenvietę. Prisipažinsiu, iš pradžių labai nusivyliau, nes pasirodė, kad daktarės spėjimai pasitvirtino, ir kaimelyje nebuvo nė gyvos dvasios, tačiau jau netrukus mano siela atsigavo, nes kaimelis atrodė paliktas nepaliestas, lyg visi gyventojai būtų tik prieš mums atkeliaujant metę daiktus ir kažkur išsikraustę. Greitai mano ir draugo dėmesį užvaldė pati gyvenvietė ir jos aplinka. Paprastos šiaudinės trobelės neatrodė niekuo neišskirtinos, tačiau gausiai pasitaikantys namų apyvokos reikmenys ir meno dirbiniai savo išskirtinumu ir niekur nematytomis formomis mus žavėjo ir stebino, nes kai kurių daiktų paskirties mes net negalėjome suvokti. Nors keista aplinka kėlė nejaukų įspūdį, kartais rodydavosi, kad kažkas mus netgi stebi, džiaugiausi, jog nesimatė jokių prieš mus iškeliavusios ekspedicijos pėdsakų, vadinasi, mes gyvenvietę pasiekėm pirmieji.
Man labai norėtųsi papasakoti apie tenykštės aplinkos išskirtinumą, tačiau mano istorijai tai didelės įtakos neturi. Kad ir kaip buvome sužavėti savo radinių, netrukome pastebėti, kad visame nedideliame kaimelyje yra tik viena vieta, išsiskirianti iš kitų; priešingame mums gyvenvietės gale buvo urvas, tačiau tokios keistos formos, kad man ramybės nedavė mintis, jog šis urvas – ne gamtos tvarinys, o žmogaus rankų darbas. Kaip kad mažame kaimelyje bažnyčia išsiskiria iš gyvenamųjų namų, ir šie tampa tik jos fonu, taip ir šis urvas išsiskyrė iš visos aplinkos, ir taip stipriai traukė mūsų žvilgsnius, kad po truputėlį tyrinėdami radinius mes slinkome vis arčiau jo. Šalia urvo angos buvo laužavietė, kurioje dar smilko nuodėguliai, sukėlę man negerų įtarimų – kas gi galėjo šioje vietoje dar visai nesenai, galbūt tik prieš kelias valandas, kūrenti laužą? Šio nerimo genamas, užėjau į urvą, kuris, pasirodo, nebuvo toks gilus, kaip tikėjausi – jo ilgis turbūt nesiekė nė dešimties metrų. Tačiau koks apmaudas mane pagavo, kai pirmasis daiktas, kurį pamačiau viduje, buvo šiuolaikiška kelioninė kuprinė, beveik tokia pati, kaip ir mūsiškės! Supratau, kad visgi mes nebuvome pirmieji, atradę šią vietą, jog toji ekspedicija, išėjusi prieš mus, taip pat pateko čia anksčiau negu mes! Tačiau, neskaitant šios kuprinės, daugiau nesimatė jokių ženklų, kad čia dar ko nors būta, nei, juo labiau, pačių tos ekspedicijos narių.
Užsidegęs deglą, nutariau apžiūrėti urvą atidžiau, tikėdamasis rasti ką nors, liudijantį apie čia vykusius įvykius, tačiau tai, ką išvydome deglo šviesoje, mus abu pribloškė; urvo gale stovėjo iš žemių supiltas altorius, sprendžiant iš tamsiai raudonos grunto spalvos, skirtas aukojimui. Tačiau tokį įspūdį mums sukėlė ne pats altorius, o tai, kas buvo ant jo įtaisyta – nematytos chimeros paveikslas, įvaręs baimės net man, nors aš, kaip žinote, daugelio manymu esu linkęs prie keistų ir baugių dalykų. Visą mus pribloškusį vaizdą užbaigė šalia paveikslo padėtas baltas rutulys, kurio paskirtis man iki šiol neaiški.
Kol aš stovėjau, negalėdamas atsikvošėti, mano draugas, nors ir jaunesnis, tačiau, būdamas skeptiškesnis ir ciniškesnis, nepasidavė aplinkos kerams ir nutarė apžiūrėti paveikslą ir altorių atidžiau. Įsivaizduokite, kaip nustebau, kai jis šūktelėjo, jog šis paveikslas – ne čiabuvių kūrinys, tačiau priėjęs arčiau turėjau tuo įsitikinti. Paveikslas galėjo būti kelių šimtmečių senumo, tačiau tiek jo iš nežinomo medžio pagaminti rėmai, tiek tapybos stilius priminė mūsiškių senovinių paveikslų stilių. Atidžiau įsižiūrėjus į paveikslą, pradėjo ryškėti nutapytojo padaro bruožai – tai, ką aš pradžioje palaikiau savotiška chimera, paaiškėjo esąs vabalas, tačiau tokių savotiškų ir akį nemaloniai nuteikiančių formų, kokių net mano jums šiurpą kėlusioje kolekcijoje vargiai rastum.
Pagauti tiekos įspūdžių ir potyrių, mes net nepastebėjome, kaip sutemo. Tapo aišku, kad šiąnakt jau nebėra prasmės tyrinėti menkai apšviestą vietovę, geriausia sulaukti ryto. Aš buvau pasiryžęs miegoti lauke ar vienoje iš trobelių, nes minėtasis urvas kėlė man nepaaiškinamą nerimą, tačiau mano bendrakeleivis, galima sakyti, išsityčiojo iš tokių mano ketinimų, motyvuodamas tuo, kad pastovus miegas po atviru dangumi kenksmingas mūsų sveikatai, bei, radęs keletą šakalių, puolė kurti ugnį ant mūsų rastos laužavietės. Apskritai, manau, verta paminėti, kad mano bendrakeleivis buvo nusiteikęs kone pašaipiai ir jo, rodės, visai neveikia neįprasta ir baugi aplinka.
Mano miegas tą naktį buvo neramus; sapnavau patį save, miegantį urve ir stebimą būtybės iš paveikslo. Nežinia kaip supratau, kad urvas ties altoriumi dar nesibaigia, o tęsiasi toliau. Staiga iš urvo gilumos išlindo kažkoks padaras ar padarai – nežinau, kas tai buvo, o sapnai, kaip žinia, dažnai būna migloti, tačiau tos būtybės ar būtybė man rodėsi panašios į skruzdes ar vorus – ir nusitempė mano bendrakeleivį kartu su savimi. Kamuojamas tokių košmarų, miegojau labai prastai, tačiau didžiausia nuostaba ir nerimas mane užklupo ryte, kai atsikėlęs neradau savo bendrakeleivio, miegojusio šalia! Jo dingimas man lyg protą sumaišė, nuo tos akimirkos aš nežinojau ko griebtis ir ką daryti! Kurį laiką nieko nedariau, tikėdamasis, kad jis paprasčiausiai išlindo laukan pasižvalgyti ar dėl kokių kitų priežasčių. Tačiau laikas bėgo, o jis nesirodė, todėl mano nerimas kuo toliau, tuo labiau augo. Pradėjau blaškytis po urvą, ir visai netikėtai pamačiau, kad urvas iš tikrųjų, kaip ir sapne, už altoriaus nesibaigia! Stovint priešais altorių, atrodo, kad už jo urvo lubos krenta statmenai į grindis, tačiau grindų ir sienos sandūroje prasideda kitas urvas, pakankamo platumo ir aukščio žmogui jame šliaužti, tačiau taip keistai išsirangęs, kad tikriausiai joks žmogus negalėtų jame judėti nenusilauždamas sprando.
Nuo pastarojo atradimo man, rodos, lyg kokia migla ant sąmonės užplaukė, nes aš nusprendžiau spjauti ant savo bendrakeleivio, kažkodėl taręs, kad jis vistiek pražuvo, ir gelbėtis, kol galiu, pats. Griebiau savo daiktus ir jau buvau beskuodžiąs iš nelemtojo urvo, kai į galvą šovė keista mintis – baugusos paveikslas buvo tokių išmatavimų, kad puikiausiai tiko neštis ir nekliudė keliauti per džiungles. Daug nesvarstydamas, griebiau paveikslą nuo altoriaus, kartu į kuprinę įsimečiau baltąjį rutulį, ir pasileidau tolyn nuo olos. Tiksliai nepamenu, kaip grįžau į prekybvietę, kurioje buvome apsistoję, tačiau vos grįžęs, dorai nepavalgęs ir nepasiilsėjęs, lyg paties velnio genamas pradėjau ruoštis grįžimui namo. Aplinkiniai, nors ir stebėjosi tokiu mano skubėjimu ir mano bendrakeleivio nebuvimu, pamatę paveikslą, iš karto šalindavosi nuo manęs ir daugiau nieko nebeklausinėdavo.
Paveikslą išsiunčiau paštu, atskirai nuo savęs, nes intuicija ar apvaizda man kuždėjo, kad keliauti kartu su juo man būtų pavojinga. Tačiau net ir keliaudamas be priglobtų daiktų jaučiau grėsmę, sklindančią nuo paveikslo, bei neišvengiamą su juo susietą lemtį.
Šiuo metu, mielas drauge, paveikslas ir rutulys yra mano namuose, ir man būtų didelė garbė, jei teiktumėtės žvilgtelėti į šiuos daiktus ir išsakyti savo nuomonę ir pastebėjimus. Kita mane šiuo metu kamuojanti problema – universiteto rektorius, apie kurio sūnų, mano bendrakeleivį, nuo pastarojo dingimo urve nieko nebuvo girdėti. Senis sunerimęs dėl savo atžalos, bet netiki galimu jo žuvimu; tačiau jį labai domina mano pargabenti daiktai ir jis primygtinai reikalauja patikėti juos nuodugniems tyrimams universitete, deja, aš nesu pasiryžęs atiduoti tuos daiktus už nieką. Kaip suprantate, jūsų, mano artimiausio bičiulio, nuomonė man labai svarbi, todėl patikiu jums užduotį pasikalbėti su rektoriumi ir atvėsinti jo jausmus, aiškiai įaudrintus dėl nežinomo sūnaus likimo. O kol kas tegaliu jums parodyti savo radinius, sukėlusius man tiek vargo.

***
Menardo papasakota istorija mane, švelniai tariant, pribloškė, todėl viskis pasirodė tikrai gera priemonė sudėlioti iškilusiai gausybei klausimų bei minčių. Man gurkšnojant viskį, stengiantis suvokti visą draugo pasakojimą, bičiulis stengėsi sėdėti ramus, tačiau neseni nuotykiai, matyt, atėmė iš jo kantrybės dovaną, todėl, neapsikęsdamas mano neveiklumo, Menardas paėmė mane už rankos ir nusivedė parodyti radinių, sukėlusių jam tiek negandų.
Paveikslas buvo laikomas atskiroje patalpoje, atskirtas nuo svetainės užuolaida, tikriausiai ne tam, kad apsaugoti reginį nuo pašalinių akių, bet pačiam Menardui apsisaugoti nuo paveikslo daromos įtakos. Prisipažinsiu, nors, pasakojimo įkvėptas, buvau nusiteikęs nemaloniam reginiui, tačiau paveikslas pranoko mano lūkesčius; tamsiame fone dar tamsesnėmis spalvomis buvo pavaizduotas padaras, kurio išvaizda artimiausia voro išvaizdai, mat nupieštasis vabzdys turėjo aštuonias kojas, tačiau, skirtingai nei vorai, stovėjo ant keturių, o dar keturios ataugos buvo toje vietoje, kur turėjo būti jo galva. Nors, būdamas tamsus ir laikomas prietemoje, paveikslas neturėjo taip aiškiai matytis, rodėsi, kad jis spindi kažkokia blankia šviesa, leidžiančia aiškiai įžvelgti nupieštąją būtybę. Šalia gulintis rutulys taip pat, nors savaime buvo baltas, atrodė kiek per ryškiai šioje tamsioje patalpoje.
Reginys man kėlė negerą nuojautą ir blogas mintis. Mačiau, kad ir Menardas, nors ir ne pirmą kartą žvelgdamas į paveikslą, vis dėlto jaudinasi. Nieko nuostabaus, kad tokioje būsenoje beldimas į laukujęs duris mus užklupo lyg perkūnas iš giedro dangaus ir siaubingai išgąsdino. Pasirodo, atėjo labai nemaloniai nusiteikęs rektorius, pasiryžęs, anot jo, „išsiaiškinti visus neaiškius galus“. Būdamas Menardo draugu, sutikau dalyvauti ilgame ir labai nemaloniame dispute, užsitęsusiame kelias valandas. Matydamas, kad bendro sutarimo šiandien nepavyks pasiekti ir labai išvargintas ginčo, palikau Menardą ir rektorių vienus, melsdamas, kad jie atidėtų savo nesutarimus iki rytdienos, ir tikėdamasis per naktį surasti kokį nors sprendimą. Tačiau šiam ginčui išsispręsti, tikriausiai, nebuvo lemta.
Kai sekančios dienos rytą atvykau pas savo draugą, niekas neatidarė man durų. Maniau, kad galbūt mano bičiulis išvyko į miestelį dėl kokių nors reikalų, todėl nustebau, kai, man belaukiant kieme, pasirodė jaunuolis, kurį pažinojau kaip rektoriaus patikėtinį. Gerokai sunerimęs, jis man paaiškino, kad  nuo tos akimirkos, kai iškeliavo pas Menardą, rektoriaus niekas nematęs. Mintis, kad jiems kažkas galėjo atsitikti, sunkiu akmeniu užgulė man širdį, todėl liepiau patikėtiniui kuo greičiau iškviesti policiją. Atvykę pareigūnai jėga įsiveržė į namą, tačiau, be puodeliais nukrauto stalo, nieko daugiau nerado.
Nuo to laiko nei rektoriaus, nei Menardo niekas daugiau nematė, todėl galėčiau šioje vietoje savo keistą istoriją baigti, jei ne kelios detalės, susijusios su mįslingu jų dingimu ir pačia paveikslo istorija. Po kelių savaičių nuo dingimo gana netikėtai atsirado vyras, policijai prisistatęs kaip Menardo patikėtinis. Pasak jo, mano draugas paskyręs jį prižiūrėti savo namus tuo metu, kai pats keliaudavęs. Šią istoriją neabejotinai patvirtino vyro turimi raktai nuo visų Menardo namų durų. Prižiūrėtojas mielai patikėjo man savo raktų ryšulį su sąlyga, kad pasistengsiu išsiaiškinti mįslingas Menardo dingimo aplinkybes.
Gink Dieve, niekada neprisiliečiau nei prie paveikslo, nei prie rutulio, įtardamas, kad būtent jie kalti dėl trijų žmonių prapulties, tačiau, tyrinėdamas draugo daiktus, radau įkalčių, leidžiančių manyti, kad draugas žinojo gerokai daugiau, nei man pasakė. Jo kelionmaišyje radau laišką, kuriame aprašyta būtent ta vietovė, kurioje savo paieškas vykdė mano draugas, tačiau laiškas buvo pasirašytas kito žmogaus, o ir raštas neabejotinai buvo ne Menardo. Priėjau išvadą, kad laiškas priklausė nariui tos ekspedicijos, kuri urvą su altoriumi pasiekė anksčiau nei mano draugas, tačiau Menardas man prisiekinėjo nelietęs rastos kuprinės ir nesužinojęs tapatybės tų, kurie jį aplenkė. Dar keistesnių minčių man sukėlė draugo moksliniai užrašai; keliuose jo sąsiuviniuose radau nupieštus paveiksle vaizduojamo padaro siluetus ar net primityvius piešinius. Iš pradžių maniau, kad šiuos piešinius Menardas nupiešė jau grįžęs iš kelionės, tačiau labai nustebau patyręs, kad tie piešiniai jau kelių metų senumo. Po šiai dienai manau, kad Menardas dar prieš išvykdamas žinojo ar bent jau nujautė, ką ras.
Jo užrašuose radęs keletą nuorodų į mokslinius veikalus, ryžausi panagrinėti tas pačias knygas, iš kurių žinių sėmėsi mano draugas. Deja, radau tik tas pačias užuominas, kurias minėjo Menardas. Jos visos bylojo apie keistą gentį, besimeldžiančią demonui, įsikūnijusiam į kažin kokį žemišką daiktą; tasai įsikūnijimas, knygų teigimu, tinkamai naudojant galėjo suteikti nemirtingumą. Manau, kad ši tariama galia ir buvo apžavėjusi mano bičiulį, tačiau nemirtingumo troškimas atnešė jam ankstyvą pražūtį. Iki šios dienos apie jį nieko negirdėti, o paveikslas ir rutulys – daiktai, pražudę mano draugą ir du tos pačios šeimos vyrus – niekieno neliečiami tūno tamsiuose namuose.