Kaimyninės sienos paprasčiausiai
verčia
mane
jausti
egzistencinį nerimą.
Baisiausia, kad aš žinau,
kad tu žinai,
kad mes žinom,
kad visi žino, jog visa tik iš mandagumo.
Ir tos sienos ne geresnės,
įžūliai spokso ir rėkia įkandin,
kitaip sakant - perša savo nuomonę.
Nemandagiai:
„Tu arba aš“.
Bet man nieko nereikia.
Nieko.
aš tik paprasčiausiai bandau įsivaizduoti,
o kaipgi būtų, jei nebūtų „būtų“.
Ir išvada peršas tik viena -
aš noriu būti lapė.


kiaukiau





