Kekšė

Dvelkė girtu rudeniu nuo praviro lango
bet nuo ko šiurpo oda pasakyti ne man.
Galėjau stebėti jos judesius
nuo kėdės atlošo imant išraudusią suknelę
lyg savo pačios kaltumą ar gėdą
nepridengiančią tarp pečių įlinkusio ruožo kiek žemiau nei kaklas
baltos medžiagos dirželis, aukštakulniai
veidrody prie sienos jie padvigubėjo ir buvo jau iš viso keturi
lengvi žingsneliai mane prispaudžiantys prie lovos
smaugiantys
ir iš gerklės žinojau jog turėtų trykšti žodžiai
neišeik, skaudės!.. Juk myliu.
Dar leisk paliesti pirštais tavo krūtį.
Bet liežuvis lyg paralyžiuotas spaudėsi prie gomurio
Tik...
sugirgždėjo vyriai be alyvos, rankena nusviro,
tarp staktos ir durų nebeliko tarpo.
-Kekšė...
Rūkas apgaubė langą,
vyšniom bei trešnėm aplinkui dažėsi stogai.
Debesyse juodi balionai užspalvino besirąžančią saulę.