„Mokyklos eskadrilė“. Antras skyrius.

Išgąsdintos pelės.


      Vėlai vakare prasidėjęs planetos administracijos, karinės vadovybės ir verslininkų organizacijų atstovų posėdis užsitęsė gerokai po vidurnakčio. Visi gauti pranešimai ir įvykio vietoje dirbančių gelbėtojų komandų atsiųsti duomenys buvo galu gale susisteminti ir iškilo bendras įvykio vaizdas:
    – Ankstyvą vakar dienos rytą, Irvino saulės tekėjimo valandą, - tik ką iš savo biuro su ataskaitos medžiaga sugrįžęs Gynybos departamento Informacijos sektoriaus vadovas buvo aiškiai sutrikęs, - lig šiol nematytos konstrukcijos ir nenustatytos priklausomybės gal dvidešimties naikintuvų grupė, nesustodama numušė rajone patruliuojančių planetinių naikintuvų grandį, sugriovė nacionalinės gvardijos ir policijos antžeminių, jūrų ir oro pajėgų bazę bei gelbėtojų korpuso vandenyno ir oro kontrolės stebėjimo stotį Mėlynosios Koralų jūros  Aukso salų poilsio komplekso rytinėje dalyje. Apšaudė Gelbėtojų korpuso bazės pastatus ir angarus, sunaikino jos pakilimo aikštelėse ir uoste atvirai stovėjusias transporto priemones. Stipriai apgadino Konferencijų rūmus su šalia esančiais gyvenamaisiais korpusais. Po to, pasidalinę mažomis grupėmis po du, atskirai puolė beveik pusšimtį planetoje gerai žinomų politikų, verslininkų ir mokslininkų poilsio vilų bei komplekso aerouostą, susprogdindami ten buvusius visus bent kiek skraidyti galinčius aparatus ir sugriaudami skrydžio kontrolės tarnybos pastatą bei įrenginius. Valandos bėgyje planetos laiku, jie visiškai kontroliavo oro erdvę dvidešimt penkių mylių spindulių aplink salas, naikindami visus gelbėtojų korpuso bei privačius lėktuvus ir laivus, bandančius palikti puolamą rajoną. Sausumoje, antroje puolimo fazėje, jie šaudė tik į bėgančių ir bandančių gelbėtis žmonių grupes bei transporto priemones keliuose. Iš sostinės, gavus nelaimės signalą, atskubėjusių dviejų naikintuvų eskadrilių pastangos sustabdyti puolimą buvo bergždžios. Jų žūties aplinkybės tikslinamos. Du lengvieji orbitiniai sargybiniai buvo apšaudyti bei apgadinti vos tik įėję į planetos atmosferos žemutinius sluoksnius virš šio rajono. Jie buvo priversti atsitraukti atgal į kosmosą. Puolimas tęsėsi lygiai vieną valandą ir dvidešimt minučių Teros Sąjungos karinio kosminio laivyno standartiniu laiku, skaičiuojant nuo patrulinių naikintuvų sprogimo momento. Trumpai būtų tiek. Konkretesnę informaciją susirinkusiems pateiks atskirų žinybų vadovai.
    Prezidentas M. J. Nortedas, liesas pagyvenęs vyriškis, žilstelėjusiais plaukais ir tokia pat trumputę barzdą, rėminančią protingą ir ramų veidą, žvilgtelėjo į Gynybos departamento direktorių.
    -Išskyrus šį sektorių, niekur kitur iki šiol nėra užfiksuota kokių nors ginkluotų incidentų, neišaiškintų užpuolimo, gyvybės atėmimo ar masinio turto sunaikinimo atvejų. Armijos ir policijos pajėgos pilnai kontroliuoja situaciją likusioje planetos dalyje. – direktorius faktiškai nepasakė nieko naujo, ko nebūtų galima sužinoti pažvelgus per langą į naktines sostinės gatves. Jis taip pat aiškiai nutylėjo tai, kas jam jau buvo žinoma ir ką vengė čia pasakyti karinei žvalgybai vadovaujantis Informacijos sektoriaus vadovas.
      Policijos departamento direktorius, pagal pareiga einantis ir Vyriausiojo policijos vado pareigas, tik linktelėjo galvą, neturėdamas ką pridurti prie šio lakoniško pranešimo.
    Prezidento žvilgsnis nukrypo į planetos kosminių ginkluotųjų pajėgų vadą.
    - Karinės stebėjimo stotys, artimosios žvalgybos palydovai, orbitoje budėję sargybos laivai ir asteroiduose esantys abiejų gynybos linijų fortai nei nurodytu laiku, nei prieš tai buvusių kelių parų bėgyje, o taip pat iki dabar nefiksavo jokiais stebėjimo prietaisais ar vizualiai, kokio nors neteisėto nežinomų skraidymo priemonių judėjimo planetos link ir iš jos. Taip pat šuolio vartų atsivėrimo faktų ne nustatytoje zonoje. - komandoras Danielis Old‘ren atrodė ramus ir visiškai pasitikintis savimi, kaip žmogus, žinantis savo vietą ir pareigas, atremiant bet kokį išorinį planetos puolimą iš kosmoso. - Atvykimo – išvykimo zonoje per šuolio vartus visi atskridę ir išskridę parą prieš užpuolimą ar po jo laivai yra identifikuoti ir atlikus tyrimą nustatyta, kad su įvykiu jie nieko bendra neturi. Orbitoje esantis ir šį planetos sektorių žvalgęs palydovas priklauso Gelbėtojų korpusui. Planetos paviršiaus betarpiškas stebėjimas ne mūsų kompetencijoje. Šiuo metu visi mano žinioje esantys kariniai kosminiai laivai yra pilnoje parengtyje ir užėmę nustatytas pozicijas. Gynybiniai kosminiai fortai pasiruošę atremti bet kokį puolimą iš kosmoso ar iš planetos pusės. Kosmose esančių kalnakasybos kompleksų ir metalurgijos bei kitų perdirbimo įmonių bei kosminių kelių tarp jų apsauga yra padvigubinta. Rezerve šiuo metu neturime nieko. Visi bet kokią kovinę galią turintys laivai atlieka pavestas užduotis, išskyrus du užpuolimo metu apgadintus ir šiuo metu remontuojamus sargybos laivus. Per incidentą sužalota ir sužeista šešiolika jų įgulų narių. Nežuvo nė vienas kariškis, buvęs tarnyboje. Kiek galėjo žūti, būti sužeistais ar dingti be žinios įvykio vietoje buvusių ir atostogavusių kosminių ginkluotųjų pajėgų karių, duomenų dar nėra. Viename iš sunaikintų gyvenamųjų poilsio korpusų apie atvykimą buvo pranešę šimtas penkiasdešimt keturi karininkai, kituose viešbučiuose buvo užsiregistravę dar du šimtai šešiasdešimt du žemesnio rango kariškiai. Pagal prieš valandą gelbėtojų pateiktą informaciją griuvėsiuose vis dar yra gyvų įkalintų žmonių.
    - Mes vis dar neišgirdome tai, kas iš tikro svarbu. – Dž. D. Manteno, stambiausio planetoje verslininko ir Verslininkų konferencijos prezidento, šiame susirinkime atstovaujančio stambųjį ir vidutinįjį verslą, balsas suskambo ramiu griežtumu. – Nė vienas iš Jūsų nei ponui Prezidentui, nei man ar kam nors kitam iš čia esančių taip ir nepasakė, kas... TAI... iš tikro buvo. – frazėje padaryta pabrėžtina pauzė nepaliko vietos kokiems nors nutylėjimams.
    - Komercinis terorizmas, banditiškas antpuolis, kitos planetos karinių pajėgų reidas, išprotėjusio karo vado savižudišką ataką, o gal bandymas įvykdyti karinį perversmą. Gal kas vis tik išdrįs pasakyti, kas tai buvo? – Dž. D. Manteno balsas ir toliau reikalavo vienintelio galimo atsakymo. - Tik atsakius į šį klausimą mes sužinosime, ką iš tikro turime daryti ir kas dar gali mūsų laukti. Dabar gi sėdime, kaip akli kačiukai ir tegalime skaičiuoti patirtus nuostolius.
    Verslininko veidas blykstelėjo sunkiai slopinamu pykčiu, bet susitvardęs jis nusisuko į langą.
      - Jūs nemanote, - tęsė jau nurimusiu balsu, - kad čia sėdėdami mes galime  gauti kelis užtaisus tiesiai į šiuos langus ir net nespėsime pamatyti, kas juos paleido. Iš tikro, tai jūs nieko nežinote ir dėl šios vienintelės priežasties mes čia ir dabar negalime priimti adekvataus šiai situacijai sprendimo.
    Net ir Danielis Old‘ren, supratęs tik ką pasakytų žodžių teisingumą ir turėdamas pilnesnę informaciją apie įvykį, neramiai dirstelėjo į didžiulius prezidento rezidencijos antrojo aukšto langus, nuo aukštos kalvos šlaito žvelgiančius į naktines sostinės gatves.
    - Džei, - Rojaus planetos Prezidento balsas skambėjo ramiu familiarumu, įprastu bendraujant šiems dviems seniems bičiuliams - negąsdink mano svečių. Aš nemanau, kad koks nors šiuo metu žinomas kovinis užtaisas galėtų taip lengvai pasiekti šiuos langus.
    Iš pirmo žvilgsnio atrodė, jog Jo Ekselencija yra teisus. Prezidentūros pastatas buvo augte įaugęs į virš sostinės iškilusios aukštos akmenuotos kalvos šlaitą. Didesnė dalis komplekso slypėjo po žeme, o viršuje esantys du pastato aukštai su dideliais nuo grindų iki lubų siekiančias šarvinio stiklo langais pavojaus atveju buvo uždengiami automatiškai nuslenkančiomis šarvinėmis titano plokštėmis ir judamo mechanizmo dėka per dešimt sekundžių pasisukdavo devyniasdešimt laipsnių kampu į kalvos vidų, galimo priešo apšaudymui palikdami tik kombinuotą, sudarytą iš kelių įvairių apsaugos sluoksnių, nepaprastai storą užpakalinę sieną. Kol priešo paleisti užtaisai bandydavo susidoroti su šia kliūtimi, vidinė statinio dalis, tarsi greitaeigis liftas, prasmegdavo išganingoj kalvos gelmėn, įjungdama kitas apsaugines sistemas, neleidžiančias vidun patekusiems užtaisams sukurti gyvybei pavojingo didelio spaudimo ir nukreipiančias plazmos ar nuodingų medžiagų srautus į išorę. Jei pirmoji gynybos linija buvo visuotinai žinoma paslaptimi ir jos veikimo principas gerai matomas kas mėnesinių pratybų metų iš miesto pusės, tai antroji  šio proceso fazė buvo žinoma tik ribotam Prezidento apsaugos ir karinės vadovybės bei policijos pareigūnų  ratui. Išimties tvarka tai buvo žinoma ir Dž. D. Mantenui.
    - Prieš ateinant čia aš šnekėjausi su vienu iš savo kompanionų, vakar ryte žvejojusiu prie Aukso salų. Čia paminėtų naikintuvų pora praskrido nuo jo katerio gal už kokių šešių tūkstančių standartinių jardų prie pat vandens paviršiaus. Radaro ekranas tuo metu buvo visiškai švarus. Patikėkite, radaras jo kateryje stovi geresnis, negu daugelyje policijos ir karinių laivų. - Dž. D. Mantenas atsistojo ir susikišo rankas į kelnių kišenes.
    - Manueli, - dabar jis kreipėsi tiesiai į Prezidentą. - Jie buvo radaro veikimo zonoje, regimi plika akimi, bet ekrane jų nebuvo. Jei jie tik panorėtų, net jų paleistus plazminius užtaisus, naktį švytinčius tarsi krentantį žvaigždė, mes ne pamatytume, bet veikiau išgirstume, kai jie smogtų į šiuos šarvinius stiklus. Jie kybotų už kelių šimtų jardų už lango, o visos stebėjimo sistemos rodytų tik švarut švarutėlį naktinį dangų, kol kas nors plika akimi neįžiūrėtų jų tamsių siluetų šitų kalvų fone. Man pasakojo, kad jie, priklausomai nuo aplinkos, gali keisti savo spalvą.
    - Atleiskit, - Dž. D. Mantenas atsisuko į Gynybos departamento direktorių ir Informacijos sektoriaus viršininką, - kad per daug pasakiau. Manau, kad visi čia susirinkę privalo žinoti bent dalelę tiesos, kurią, dėl man nežinomų priežasčių, jūs vengiate pasakyti. Kitaip reikiamu momentu savo poste negalės priimti naudingų sprendimų.
    Verslininkas įprastu neskubiu žingsniu patraukė durų link ir trumpam stabtelėjo prie netoli išėjimo jau suspėjusio atsistoti  kosminių ginkluotųjų pajėgų vado, draugiškai uždėdamas jam ranką ant peties.
    - Danieli, priimk mano užuojautą..... dėl tų, kuriuos tikrai mylėjai, - antrąją frazės dalį Džei ištarė tyliau. - Aš taip pat ruošiuosi laidotuvėms. Mano viloje svečiavosi mano teta su šeima. Keturi tiesioginiai pataikymai į pagrindinį pastatą. Aplinkui net augę medžiai nepaliesti, o iš jo tik griuvėsių krūva beliko. Septyni žmonės vietoje.
    - Priimkit ir mano užuojautą, pone, - spausdamas Dž. D. Mantenui ranką Danielis Old‘ren nuleido akis, nenorėdamas, kad dar kas nors išvystų taip giliai širdyje jo tvardomą skausmą. Akimirkai mintyse vėl švystelėjo švelnus, toks įprastas žalių akių žvilgsnis ir gerklėję vėl ėmė kauptis dusinantis kamuolys. Dž. D. Mantenas nuoširdžiai ir stipriai spūstelėjo petį, viską suprasdamas ir negalėdamas daugiau kuom nors padėti.
    Komandoras, nusisukęs nuo visų, žengė prie tamsaus lango stiklo ir susimąstęs žvelgė į po kojomis plytinčio miesto žiburius.
    Verslininkui išėjus, salėje kuriam laikui pasidarė tylu, tik policijos šefas barbeno pirštais į stalą, bandydamas išlikti ramiu. Kiekvienas paskendo savo mintyse, nes mažai kas šioje patalpoje galėjo pasigirti, kad antskrydžio metu nežuvo ar nepatyrė sužalojimų, kas nors iš jiems artimų žmonių.
    - Kaip bebūtų sunku ir skaudu, mes turime užbaigti šį pasitarimą ir priimti rytdienai reikalingus skubius sprendimus, - prezidentas M. J. Nortedas  nutraukė tapusia grėsminga tylą. - Kokia informacija šiuo metu disponuoja Gelbėtojų korpusas?
    - Ekselencija, deja, mano turimi duomenys tikrai nėra džiuginantys. - Emanuelė Dant, Gelbėtojų korpuso vadė, užimantį antrą pagal svarbą postą planetoje, kritiniais atvejais kalbėjo niekada neišsisukinėdama, kad ir kokias nemalonias žinias ji turėtų pasakyti. - Žuvusiųjų skaičius artėja prie septynių tūkstančių. Sužeistųjų prie dvylikos tūkstančių. Duomenys pastoviai keičiasi, kadangi gelbėtojų komandos nenutraukdamos darbo jau daugiau kaip aštuonias valandas  atkasinėja griuvėsius, ieškodamos gyvų ir žuvusiųjų. Dingusiais be žinios laikomi beveik penki tūkstančiai asmenų. Tarp žuvusių ir nukentėjusių labai daug vaikų. Dar nežinome, kiek žuvo žmonių prie salų paskandintuose laivuose, o taip pat numuštuose privačiuose skraidymo aparatuose, pakilusiuose iš asmeninių pakilimo - nusileidimo aikštelių. Žmonės bandė bėgti netgi pramoginiais oro balionais. Gelbėjimo darbus jūroje apsunkina tamsa. Gelbėtojai orientuojasi tik pagal užfiksuotus gelbėjimo švyturėlių signalus. Organizuotai iš gelbėtojų korpuso bazės pavyko antskrydžio metu išskraidinti du su puse tūkstančio žmonių. Pakilo tik vienas ten buvęs transporteris iš keturių. Likusius susprogdino stovėjimo aikštelėse. Stebuklas, kad ir tam vienam pavyko ištrūkti iš užblokuotos zonos. Dienos metu buvo problemų dėl sunkiosios technikos pristatymo, kadangi didžiuosius transporterius šiuo metu gali priimti tik komplekso aerouostas. Plačiajuostis kelias į gelbėtojų korpuso bazę yra užverstas vieno iš sprogimo metu susidariusios nuošliaužos. Ją žadama pašalinti už poros valandų ir atstatyti apgadintus kelio ruožus bent jau tiek, kad būtų galima naudotis ir šiuo aerouostu. Vietoje sugadinto skrydžių valdymo centro yra įrengtas laikinas kilnojamas. Uoste veikia tik viena krantinė, nes prie kitų vis dar liepsnoją ten buvę kruiziniai laivai. Vieną iš jų jie paskandino tiesiai prie uosto vartų, pačiame farvaterio viduryje, todėl joks gelbėjimo laivas į uostą kol kas patekti negali. Iš uosto teritorijos išvedėme visus surastus gyvus žmones, o išlikusius mažuosius laivus išsiuntėme už uosto akvatorijos ribų. Priešgaisrinės tarnybos transporteriai tiesiai iš jūros ima vandenį ir gesina gaisrus uoste. Poilsio komplekse ir šalia esančiame Ilio mieste gaisrai yra lokalizuoti. Šiuo metu gesinami tik vėl įsiplieskę.  Nacionalinės gvardijos ir policijos antžeminių, jūrų ir oro pajėgų bazė yra sunaikinta visiškai. Iš ten buvusiųjų gyvų neliko. Išgyveno tik tie policijos pareigūnai, kurie patruliavo komplekso teritorijoje ir mieste, o taip pat nebuvę tarnyboje. Tiesioginiais pataikymais susprogdintas komplekso  administracinis pastatas. Didesnė dalis ten buvusių darbuotojų žuvo. Vienu žodžiu, jau pačioje puolimo pradžioje buvo sunaikinti visi galimi krizių valdymo centrai. Tiek poilsio komplekso, tiek miesto ligoninės buvo apšaudytos, bet ne sugriautos ir apšaudytos labai įdomiai: visiškai sunaikinti šių įstaigų ligonių priėmimo ir greta buvę diagnostiniai skyriai. Visa kita, neskaitant išdužusių langų, liko sveika. Ten jau po dviejų valandų nuo antskrydžio pabaigos dirbo gelbėtojų medikų brigados su reikiama aparatūra. Papildomai įrengta dvylika lauko ligoninių. Sausumoje užbaigti gelbėjimo darbus mums dar reikės ne mažiau dviejų parų. Uoste viskas priklausys nuo to, kaip greitai narai išsiaiškins ar nėra likę gyvų užblokuotų žmonių paskandintuose laivuose. Atviroje jūroje patikrinti galimas laivų, lėktuvų ir kitų transporto rūšių žūties vietas po vandeniu kol kas neturime galimybių. Vis dar trūksta narų su gelbėjimo technika. Taip pat nežinome, ar nepasikartos antskrydis. Stengiamės kaip galima greičiau evakuoti iš ten visus, atvykusius iš kitų vietovių. Deja, ten buvo virš penkiasdešimt tūkstančių poilsiautojų, todėl šis procesas dar užsitęs. Pirmoje eilėje išskraidiname sužeistuosius ir žuvusiųjų kūnus. Baiminamės, kad dėl karšto oro gali kilti epidemiją, nes jų nėra kur dėti. - kalbos pabaigoje karininkės balsas užkimo ir ji gurkštelėjo tonizuojančio gėrimo iš prieš ją stovėjusio puodelio.
    Komandoras Danielis Old‘ren beveik nesiklausė šio ir kelių trumpų kitų specialiųjų tarnybų atstovų pranešimų dėl esamos padėties ir vykdomų darbų bei toliau sekusių klausimų. Mąstė apie mažą mergaitę, gulinčią tuščioje mamos lovoje viename iš nedidelių jaukių baltų namų, prigludusių tolumoje dunksančios kalvos šlaite. Jis taip ir neįstengė nuraminti jos per trumputį pusvalandį iki šio pasitarimo, kai atsirado minutėlė laisvo laiko pabūti vienumoje. Šeimos gydytojui vėl teko duoti raminamųjų, nuo kurių mergaitė beveik akimirksniu užmigo, padėjusi galvą ant jo krūtinės, ant sudrėkusių nuo jos ašarų baltų paradinės uniformos marškinių. Nežinojo, ką pasakys šitai, jo šviesius plaukus ir dideles žalias motinos akis turinčiai būtybei ir suvokė, jog bijo akimirkos, kai vėl reikės įžengti į jos kambarėlį. Nuo pat tos minutės, kai gelbėtojų transporteryje atplėšė dukrą nuo kruvino Ri kūno, Aisti neištarė nė vieno žodžio ir tik blaškėsi bandydama ištrūkti. Gal Miku ką nors sugalvotų, bet tik ne tokiame stovyje. O laidotuvės jau rytoj. Pats dėl savęs jis jau galutinai apsisprendė, kad tą ryto valandą, kad ir visiškai vienas ir visų matomas, jis stovės prie jos motinos kūno, o vėliau lauks kaip ir visi kiti sodelyje, kol atneš ir atiduos jam į rankas urną su dar šiltais pelenais. Pripažins jos buvimą bent dabar, net jei tai ir per vėlu. 
    Šviesa užgeso, o avarinis apšvietimas įsijungė tuo pat metu, kai, šnypščiant automatiniams stabdžiams, šarvuotos tamsinto metalo plokštės atitvėrė posėdžių salę nuo žvaigždėto gilaus dangaus ir švytinčių miesto žiburių. Dar nespėjus už Prezidento nugaros sėdinčiam apsaugos karininkui šūktelėti įspėjančių žodžių, komandoras sukniubo ant grindų, prisidengdamas galvą rankomis, prie šalia langų esančios sienos. Ne vieną kartą jis buvo matęs, kaip sprogimo sudaužyto šarvuoto stiklo duženos, tarsi sviedinio skeveldros lekia į vidų, naikindamos ir žudydamos viską savo kelyje, atšokdamos nuo kietesniu už jas paviršių skyla į smulkesnes dalytes ir išsilaksto po visą patalpą.
    Šį kartą sprogimas nenuaidėjo ir nepasigirdo nei aižėjančio stiklo nykus garsas, nei sužeistųjų dejonės. Danielis pajuto, kaip visa patalpa sukasi aplink savo ašį ir staiga pradeda leistis žemyn, o jis visu kūnu prisispaudžia prie salės grindų. Pavojus liko kažkur viršuje. Stabdymo mechanizmas švelniai nuleido gelbėjimosi moduliu virtusią statinio dalį kalvos gilumoje, o apsaugos darbuotojai padėjo keliems sutrikusiems ir nepratusiems prie tokio keliavimo būdo pasitarimo dalyviams palikti šią patalpą. Jis pats jau skubėjo į ryšių centrą. Jo ausyje paslėptas miniatiūrinis imtuvas, paprastai užtikrinantis nepertraukiamą ryšį su karinio kosminio laivyno štabu, prezidentūros pastate neveikė, esant pilnam įeinančių ir išeinančių signalų slopinimui.
    Komandoras su jauduliu įpuolė į kariniam ryšiui skirtą atskirą patalpą, atskirtą nuo bendros Krizių valdymo centro salės tamsinto stiklo siena. Tikrų karinių operacijų, neskaitant  kelių kasmetinių reidų prieš plėšikaujančių kosminių laivų įgulas, kurias net iš tolo sunku pavadinti kosminiais piratais, nebuvo šiame Sąjungos sektoriuje jau septyneri metai. Ryšių modulio ekrane išvydęs visiškai ramų savo pavaduotojo veidą, jis stabtelėjo ir tik galvos judesiu leido raportuoti apie esamą padėtį.
    - Pas mus viskas ramu. Joks kosminis aparatas nepatikrintas neįskrido į planetos erdvę ir neišskrido iš jos. - karininko balsas neleido abejoti jo kompetencija ir jo surinktais duomenimis. - Gelbėtojų korpuso stebėjimo palydovai pranešė, kad sostinėje užfiksuota ne mažiau šešių sprogimų dviejuose skirtingose vietose, o viena iš jų stebėjimo stočių vizualiai lig ir pastebėjo jūros link tolstančius siluetus. Kas tai buvo, pasakyti negali.  Atstumas iki jų buvo didelis ir jie judėjo labai greitai beveik prie pačio vandens paviršiaus, todėl geriau matė keliamus purslus negu juos pačius. Kaip ir vakar ryte stebėjimo modulių ekranai nerodė jokio kokių nors transporto priemonių toje vietoje buvimo, todėl net neabejojame, kad tai buvo jie. Kokio nors įtartino kosminių laivų judėjimo nei planetos prieigose, nei saugomų kasyklų ir perdirbimo įmonių sektoriuose nėra. Krovinvežiai tiek tarp įmonių, tiek ir iki šuolio vartų juda be jokių kliūčių  pagal skrydžių kontrolės tarnybos sudarytą grafiką. Trumpai tariant, priešo mes nematome ir neturime į ką šaudyti, kadangi čia jo paprasčiausiai nėra.
    - Tęskite stebėjimą. Aš pasistengsiu kaip galima greičiau sugrįžti į atsarginę vadavietę 2397. - Komandoras išjungė ryšį ir žengė iš kubo prie salėje stovinčio prezidento ir Gynybos departamento  Informacijos sektoriaus vadovo, su kuriais kaip tik atsisveikino skubantis į savo vadavietę policijos šefas Steisis Akmontas, vienintelis planetoje turintis kad ir policijos, bet vis tik generolo laipsnį. Gynybos departamento direktorius pagal konstituciją galėjo būti skiriamas tik iš civilių tarpo, o vyriausiojo kariuomenės vado pareigas karo atveju ėjo planetos prezidentas.
    - Yra trys naujienos - viena bloga ir dvi beveik blogos. - Informacijos sektoriaus vadovas vis tik atrodė susirūpinęs, nors ir bandė juokauti. - Komandore, kadangi Jūsų karinė žvalgyba raportuos Jums apie viską, kai tik išeisite iš šio pastato, prezidentas ir aš nemanome, kad yra galimybė ką nors nuo jūsų nuslėpti.
    Gynybos departamento Informacijos sektoriaus vadovas Arnoldas Stansis buvo prezidento, kurį Danielis Old\'ren iki šiol pagrįstai galėjo vadinti savo draugu, žmogus. Todėl komandoras šiuose žodžiuose neįžvelgė kokios nors klastos ar noro pasidžiaugti kieno nors nelaime.
    - Tada pradėkite nuo blogos, - komandoro balsas akimirkai prikimo, kadangi šiame mieste gyvi dar buvo likę trys daugiau ar mažiau jam brangūs žmonės.
    - Blogoji yra ta, kad mūs vėl užpuolė ir mes vėl nežinome kas. - prezidentas užbėgo savo žodžiais žvalgybininkui už akių. - Viena iš beveik blogų naujienų yra tai, kad pagrindinėje gatvėje plazminiais užtaisais apšaudytas ir susprogdintas  senio Džei limuzinas. Mašinoje užpuolimo metu buvo vairuotojas ir du apsauginiai. Visi žuvo vietoje. Jis pats vis dar šiame pastate. Pagal savo įprotį gėrė kavą ir skanavo naminius sausainius pas paneles iš sekretoriato.
    Danielis dabar jau pavargusiu žvilgsniu žvelgė Prezidentui į akis, nujausdamas, kad paskutinė „beveik bloga“ naujiena tikrai palies jį.
    - „Kada pagaliau visa tai baigsis. Aš tik noriu palaidoti mylimus žmones ir apsaugoti dar likusius gyvus. „- po šios minties komandoras suprato, kaip gi jis pavargo per šią paskutinę parą.
    - Apšaudyta ir stipriai apgriauta tavo oficiali rezidencija. -  M. J. Nortedas perėjo prie įprastinės jų bendravimo vienu du manieros ir pasirinko tiesiausia tiesos kelia be jokių išsisukinėjimų. - Apšaudyta plazminiais užtaisais po to, kai į ją įėjo vyriškis, vilkintis kosminio karinio laivyno karininko uniformą. Išskyrus jį ir tavo žmoną rezidencijoje tuo metu nieko daugiau nebuvo. Abu išgyveno. Šiuo metu vežami į centrinę miesto ligoninę. Pagal pirminę apžiūrą gyvybei pavojaus nėra.
    - Problema ta, - Arnoldas Stansis vėl atsargiai įsiterpė į pokalbį, - kad šaudantieji neketino jų užmušti. Užtaisai buvo nukreipti į priešingą nuo įėjimo namo dalį, nors abu nukentėjusieji tuo metu buvo hole. Pagal saugumo agentų, paskirtų saugoti Jūsų namą pranešimą, jie abu tuo metu stovėjo apsikabinę prie įėjimo durų ir viduje degant šviesai buvo gerai matomi per priekinę stiklinę holo sieną. Jūs ir pats puikiausiai žinote, kad jūsų namo fasadą yra lengviau apšaudyti nei jo užpakalinę dalį. Plazminių užtaisų skrydžio trajektorija, kurią nupasakojo mūsų žmonės, patvirtina, kad šaudyta buvo iš oro ir labai nepatogiu kampu, kadangi šaudančiajam kliudė kalvos šlaitas. O juk buvo paprasčiau pakibti saugiu atstumu tiesiai priešais namą ir nesibaiminant, kad prašaus, paversti jį griuvėsių krūva. Taip pat esame beveik įsitikinę, kad jie žinojo, jog į namą įėjote ne jūs. Tas vyriškis visiškai nepanašus į Jūs nei savo išvaizda, nei vaikščiojimo įpročiais bei dėvėjo antžeminės tarnybos uniformą, kurios net iš tolo nesumaišysi su Jūsų.
    - Tikiuosi, kad Jūs jau turite bent keletą versijų, paaiškinančių šį, tarkim, „fenomeną“. - komandoro balsas suskambo įtemptai. Bet  kuriam vyriškiui, net ir žinančiam, buvo nemalonu pripažinti, jog šeimyninio gyvenimo metu įgyti „ragai“ seniai jau skrebę nuo lubų tinką, šiam įeinant į patalpą, kad ir su labai aukštomis lubomis.