Tu visada plauki į jūrą

Ar jūra rami
ar banguota piktai,
tu plauki į jūrą...
Vėl lieka krantai...

Taip traukia tave
nežabota jėga –
ji pikta ir meili,
nuolanki kai kada .

Ten vanduo ir dangus,
ir žuvėdrų būriai ...
Tavo skausmą perpus
nusinešę visai.

Tu iškvėpi liūdesį,
dalį širdies
ir laimę paklydusią
prisišaukti tikies...

Toks gaivinantis rytas!
Toks kartais žvarbus!
O sielai – kas kita,
ji palikus krantus,

pakyla į debesis,
nardo gelmėj 
ir kas kartą vis stebisi –
tu ir vėl pažinai

mano sielą nuklydusią,
viltis, dejones,
tarsi vėją atklydusį
tu neši per bangas,

tarsi siautulį sielos
ir ramybę širdies ...
Ir vandens gurkšnis gėlas
tarp sūrios dabarties ...