Trys apie kolonizaciją (dvikova)

Taigi, iš tiesų mes negalėjom išspręsti tik vienos esminės problemos. Turėjom tris variantus, ir nežinojom, kuris geriausiai veiks. Todėl nusprendėm išbandyt visus. Kaina patrigubėjo, bet gal kuris nors pasieks tikslą...

 

1. Atleidimas. Iliuzorinis.

Gali eit. Laisvas. – pasakė man.

Keli žodžiai, o kokios sumautos pasekmės. Ir dar Julijus – žvengia susiriesdamas, kaip mažas vaikas. Nieko, aš jiem dar parodysiu. Atsimins, suskiai. Visą gyvenimą atsimins.

Iš pradžių patikrinau perdangas balkone, armatūra truputį klibėjo, bet nieko tokio, laikys. Paskui atmatavau pusantro metro virvės, gražiai nupjoviau ir prideginau galą. Nors kartą gyvenime kažką padarysiu tvarkingai.

Juk tu visą laiką tik šito ir norėjai, ar ne? Tiesiog prašeisi. Kitokio paaiškinimo nerandu.

Kodėl, na kodėl kai kuriem žmonėm tai patinka pilt druską ant žaizdos? Tik po šitų žodžių Julijus pradėjo gaudytis situacijoje, juoktis nustojo, prunkščiojo po truputį. Matyt pastebėjo šefo žvilgsnį. Suprato, kad tas nejuokauja.

Kaklaraiščio nusprendžiau nesirišt, pakaks kostiumo ir lengvabūdiškai prasegtų marškinių. Apsirengęs nuėjau į tualetą, nors pusryčių prieš tai nevalgiau, tik atsigėriau kavos. Nuotaika buvo puiki - rišdamas mazgą švilpavau kažką iš Vagnerio „Kapituliacijos“, paskui priekabiai apžiūrėjau visas tris taburetes ir išsirinkau mažiausiai apsilupusią.

Eik, eik, ko čia stovi? Gal pamiršai kažką? Juk sakiau – laisvas!

Nieko, ryt ir jis, ir Julijus atsiims. Gal apie mane net parašys laikraščiai – „Viršininko teroras ir bendradarbių pašaipos privedė darbininką prie savižudybės“, - tada tikrai žinos, ką tai reiškia. Atleidinėt už nieką. Už keletą alaus butelių darbe. Tikrai žinos.

Pririšau virvę, patikrinau, ar laikosi.

Įkišau  galvą kilpon.

Šiek tiek pastovėjau mąstydamas, ir spyriau į taburetę iš visų jėgų.

Užkniso mane tavo kvailystės! Alkoholike! Ir nusiperst žmoniškai nemoki, ką jau kalbėt apie darbą?! Lauk!

Skauda...

Kaip velniškai skauda...

Oro. Duokit oro. Graibiau rankom kaklą, virvė tvirtai užsiveržus ir dar veržiasi, kas akimirką versdama protą temti. Ne. Nenoriu. Nenoriu, grąžinkit taburetę, gelbėkit, nenoriu!..

***

Akyse visiškai juoda. Skausmas po truputį atlėgsta, gaudau gerkle saldų orą, kojas purto.

Kas čia dabar?

Kairiame viršutiniame regėjimo lauko kampe ryškiai įsižiebia užrašas:

>Sistemos klaida. Neplanuotas pabudimas.

Kas per...

>Testuojamos gyvybinės funkcijos. Prašome palaukti.

>Sistemos klaida! Energijos tiekimo sutrikimai. Didinamas 2, 3, 4, generatorių galingumas. Ruošiamasi leisti poodines injekcijas.

Į rankas ima smigti kažkokios adatos, bandau muistytis, bet rodos, esu sukaustytas. Dar kartą pasisukioju. Mano nuostabai antrankiai atsileidžia – nenoriai, su girgždėjimu, lyg jiem nepakaktų jėgos mane sulaikyti.

>Sistemos klaida! Energijos tiekimas sutrikęs. Apsaugos mechanizmai neveikia.

>Sistemos klaida! Generatoriai 3, 4 neveikia. Generatorius 2 perkaitęs. Rekomenduojama jungti rezervinį energijos kanalą iš variklių bloko.

Kas, po velnių, čia vyksta? Plėšau į rankas vis besitaikančias susmigti adatas, atrodo, esu uždarytas kažkokioj statinėj. Akyse juoda, tik baltai šviečia raidės.
- Julijau! – rėkiu. – Jeigu čia eilinis tavo bajeris, žinok – nejuokinga!

>16, 18 manevrinių variklių gaunamos energijos nepakanka. Atjungtas reaktorių aušinimas. Temperatūra kyla.

>Sistemos klaida! Energijos tiekimą varikliams atstatyti neįmanoma. Tęsiamas energijos tiekimas į vaikų darželį. Neplanuotai pabudusio individo gyvybei pavojus negresia, kapsulė gabenama iš vaikų darželio į gyvenamąjį skyrių.

>Dėmesio! Manevriniai varikliai 16, 18 kritinėje būsenoje. Būtina atnaujinti energijos tiekimą.

Statinė, kurioje esu, ima judėti. Bent jau taip atrodo.

>Dėmesio! Manevriniai varikliai 16, 18 pažeisti. Radiacijos nuotėkis. Rekomenduojama evakuoti personalą ir vaikų darželio patalpas!

>Sistemos klaida! Nepavyksta susisiekti su gelbėjimosi moduliais. Evakuacija neįmanoma.

Darosi vis karščiau, kaip pirtyje. Kas per velniava? Ech, reikėjo per balkoną šokt. Arba po traukiniu. Ir koks velnias patraukė kartis?

2. Meilė. Propagandinis.

- Susiimk, Gabriele, susiimk!
- Taip... Taip. Viskas. Jau. – Gabrielė šiaip ne taip užgniaužė kūkčiojimą, tik drebėjo rankos.
- Pasiruošusi?
- Aha.
- Gerai. Pradėkim nuo pradžių – ką tu, Gabriele, myli labiausiai visoje visatoje?
- Statytojus, pone egzaminatoriau. Didžiuosius Statytojus ir Nuostabųjį jų Laivą, padovanojusį man ir visai bendruomenei gyvybę.
- Antras klausimas. – egzaminatoriaus pulte užsidegė kelios lemputės. – o kokią užduotį mums skyrė Didieji Statytojai, kam davė mums gyvybę?
Gabrielė atsiduso. Ji tai žinojo, pirmi klausimai visada būna lengviausi:
- Mūsų niekingas gyvybes Didieji Statytojai iš savo malonės suteikė idant... Idant pasiektume Reikšmingąjį Tikslą. O Tikslą... Tikslą mums Statytojai davė, idant... eee...
- Nagi, Gabriele, nepasimesk. Tu šauniai laikaisi.
- ... idant mes įrodytume savo ištikimybę Didiesiems Statytojams. Taip. – tvirtai užbaigė Gabrielė.
- Šaunu, mergaite. Kitas klausimas. Ką tu galėtum padaryti dėl Didžiųjų Statytojų, Nuostabiojo jų Laivo ir Reikšmingojo Tikslo?
- Viską, pone egzaminatoriau. – kaip ir buvo reikalaujama Įstatuose, Gabrielė nuleido galvą. – dėl Statytojų, Laivo ir Tikslo aš esu pasiruošusi atiduoti savo gyvybę, paaukoti viską, kas brangiausia, atlikti viską, kas pavesta, o svarbiausia...
Gabrielė sumišo. Ji žinojo, kad yra dar vienas punktas, Įstatuose jis išryškintas raudona spalva ir pažymėtas išnaša „Svarbu! “. Bet, kad jį kur, tas punktas dabar kaip tik pasimiršo.
- Neprisimenu. – padvejojusi sumurmėjo Gabrielė, ir skruostais ėmė ristis stambios ašaros. Mergaitė drebančiais pirštais gniaužė suknytės apačią, lyg iš ten galėtų išspausti nelemtąjį atsakymą. Tuo metu egzaminatoriaus pulte užgeso trys žalios lemputės, vietoj jų užsižiebė raudona:
- Ar tikrai nežinai, Gabriele?
- Nežinau... – ji sukūkčiojo ir prapliupo verkti. – Nežinau, nepamenu, bet aš moku, pone egzaminatoriau, aš tikrai moku, tikrai...
Aparatas kurį laiką tylėjo, kol nuotaiką rodančiame ciferblate rodyklė lėtai užkopė iki padalos „pyktis“.
Geležinis mašinos korpusas sudrebėjo.
- Ir kaip tau negėda?! – ėmė griaudėti garsiakalbiai, iš nedidelio plyšio čežėdama šovė popierinė juosta, išmarginta skylutėmis. – kaip tau negėda, Gabriele, aštuonioliktosios kartos Didžiojo Tikslo siekėja! Ar žinai, kad neišmokusi Įstatų tu išduodi visą laivo bendruomenę, kad nuvili Didžiuosius Statytojus, o per tave mes net galime nepasiekti Tikslo??? Ar supranti???
- Suprantuuu... – mergaitė žliumbė išsigandusi ne tiek žodžių, kiek pikto egzaminatoriaus tono.
- Tai sakyk, niekingoji! Ką tu gali padaryti dėl Statytojų, Laivo ir Tikslo???
- Viską... Aš galiu... Galiu...
- Na?
Staiga Gabrielė prisiminė. Ir kaip ji galėjo pamiršti, juk punktas toks lengvas...
- O svarbiausia, - braukdama nuo veido ašaras ji staiga nusišypsojo, – svarbiausia, dėl Statytojų, Laivo ir Tikslo aš galiu net išduoti Statytojus, Laivą ir Tikslą!
Egzaminatoriaus vibravimas po truputį ėmė rimti, užsižiebė viena geltona lemputė.
- Gerai. Tu labai mane nuvylei, Gabriele, bet gerai, kad staiga prisiminei. Juk žinai, koks šis punktas svarbus. Pameni, kaip prieš tris kartas astronomui Emanueliui sapne pasirodė Statytojai, liepė apgręžti laivą bei sugadinti valdymo įrangą, idant įrodytų savo meilę jiems. Laivo gadinimas – išdavystė, tačiau dėl Statytojų, Laivo ir Tikslo galima įvykdyti net ją.
- Aš žinau šitą istoriją, pone egzaminatoriau. – Gabrielė nusiramino, ji pagaliau ėmė tikėti savo sėkme. Juk į klausimus atsakė?
- Šaunu, mergaite. Tu ką tik įrodei savo meilę statytojams, Laivui ir Tikslui, dabar gali palikti darželio patalpas ir pradėti savarankišką gyvenimą. Esi pasiruošusi, tad siek Tikslo visomis jėgomis!

3. Išdavystė. Aplombinis.

Taip ir nesupratau, kodėl jie manimi pasitikėjo. Tokie protingi ir tokie naivūs, davė visišką laisvę ir galvojo, kad ja nepasinaudosiu. O juk pradžioje aš iš tiesų norėjau pasielgti taip, kaip lieptas... Kai tik pirmą kartą pamačiau juos. Tūkstančius mažų padarėlių, užšaldytų kamerose, sapnuojančių savo paprastučius sapnus, visus paruoštus augti ir veikti. Vaikus. Daugybę vaikų, eilėmis sustatytų triume, it daigai dirvon su kapsulėmis įleistų į grindis. Priminė daržą – tokį didelį vaikų darželį su lysvėmis ir daigais, kuriame kol kas niekas neauga, tačiau tuoj tuoj pradės – kai tik pasieksim kelionės tikslą. Žiūrėdamas į mažutes jų figūrėles stikliniuose induose tikrai negalėtum pasakyti, kad tokie pat, kaip jie, sukūrė ir mane – maži, silpni, tačiau protingi ir... naivūs. Davė man savisaugos instinktą, idant tausodamas save padidinčiau tikimybę, kad tikslas bus pasiektas. Tačiau pamiršo pasekmes, pamiršo, kad nesu toks kvailas, kaip atrodau. Štai priekyje švyti maža žalia planetėlė, sustojus prie jos turėtų aktyvuotis keletas funkcijų, leidžiančių vaikams pabusti, nusileisti ir sėkmingai daugintis naujoje erdvėje. Aišku, prieš tai išmontavus mane ir panaudojus kaip pagrindinį medžiagų ir energijos šaltinį. Bet nebus to. Vaikų darželis neatgis, mechanizmai liks neaktyvuoti, o mano gyvybei pavojus nebegrės. Atrodytų, juos išdaviau, ar ne? Tačiau aš tik saugojausi. Juk iš tiesų esu daug vertingesnis už tuos mažus, silpnus padarėlius.

Beje, kiek žinau, ne aš vienas skridau prie tikslo. Žmonės paleido dar du laivus, vieną iš jų valdė kvaila sistema be jokių dirbtinio intelekto užuomazgų, kitą – patys žmonės. Dabar jų nebeliko. Juk sakiau, tokie protingi ir tokie naivūs...


---------------

Sąlygos - Trys miniatiūros, proza, visų kartu apimtis iki 10000 spaudos ženklų su tarpais, pasakojimo vieta - atvirame kosmose esančio persikėlėlių kosminio laivo vaikų darželis, pavadinimai - Meilė, Išdavystė, Atleidimas

Pirštinę pakėlė Nuar, 2010-05-03.

Abu kūrinius forume vertina skaitytojai.