Obelų žiedai

Prigesusioj dienoj,
It lūpose sustingusiame žody,
Regėjau obelų žiedų,
Paskendusių saulėlydy,
Šešėlių ramumą,
Šiltąjam žemės atvaizde.

Kvepėjo medumi žiedai,
Kol saulė vis dar laidė aukso krištolus
Po tavo juodus plaukus.
Aksomo rožės žiedu pavirtai
Ir lyg netyčia savo žvilgsniu įbridai
Į pievą jausmo vilgančių drugių.
Atmerk akis – aš nebijau,
Tad nebijok ir tu.

Tylu, tačiau dar vis girdžiu,
Kai baltas žiedas nejučia,
Išdykusiai praskrieja
Krisdamas į tavo delnus.
Tik ar jauti, vis gestančias dienos žaras?
Trapiai vis dūžtančias minčių gretas...

Norėčiau tau iš naujo
Dovanoti dieną.
Ir žiedą atgaivint
Šaltinio meilės lopšyje.
Aš noriu pasakyti tau tik vieną,
Kad negaliu gyvent tenai,
Kur ne tava, bekraštė, svetima šviesa.