(dvikova) „Vieno gero žmogaus meilės istorija“

Meilė.

    Aušrius stovėjo priešais plačiai atvertas dvivėres slankiojančias permatomas, kaip ir visos modulio sienos, metalizuoto plastiko duris, už kurių augo pačiais tikriausiais žydinčiais medžiais ir tvarkingai pakirptais krūmais apsodintas sodas, su viduryje plytinčia, baltutėliu puriu smėliu padengta, žaidimų aikštele. Sodo gilumoje glaudėsi kuklus  vienaaukštis vaikų darželio pastatas. Viskas beveik taip pat, kaip prieš užmiegant, tik medžiai ir krūmai tai tikrai ne tie, kurie čia augo anksčiau. Šiltutėlė  Ado  rankutė patogiai gulėjo delne. Iš viršaus žemyn žvelgdamas į sūnų Aušrius pamanė, kad, ko gero, tai pats gražiausias vienišo tėvo gyvenimo laikotarpis, kai dar galima štai taip jį laikyti už rankos ir jis nebando išsprūsti, kai pamato šalimais praeinančius kitus vaikus, tarsi be žodžių norėdamas sušukti: „Tu ką! Aš jau didelis! „ Šalimais suskambo vaikų balsai. Iš nedidelio roboto-auklės besiropščiantis raudonskruostis berniukas linksmai žemaitiškai šaukė - „Lab dein! „ - ir mojo tik ką nuo šaligatvio transportinės juostos nužengusiai mamos vedinai ilgakasei mergaitei. Aušrius staiga prisiminė, kad jo pareiga, kaip administracinės zonos pirmojo lygio vaikų darželio vyresniojo auklėtojo, dabar stovėti prie šių durų ir varstomam sužavėtų mamų žvilgsnių, sutikti mažylius.
    Prieš savaitę Migracijos departamento Tolimojo kosmoso įsisavinimo skyriui  priklausantis „Enkarnasion“ pradėjo stabdyti. Prireikė septynių dienų, kad pirmąja banga pagal programą „Pabudome ir kelkimės“ iš hipermiego pažadinti trisdešimt penki tūkstančiai įvairių sričių specialistų, laivo įgulos narių ir saugumo pajėgų kariškių bei jų šeimų narių, atstatytų savo gyvybines funkcijas ir būtų pasiruošę fiziniam bei protiniam darbui atlikti. Beje, šis skaičius nebuvo visiškai tikslus. Septyni nepajėgė prabusti. Tarp jų du vaikai. Aukų skaičius neviršijo šiam skrydžiui nustatytų  normatyvų. Nors kas žino - keturi šimtai šešiasdešimt penki tūkstančiai kolonistų dar ne mažiau kaip keturiolika mėnesių taip ir liks miego būsenoje, kol nebus pažadinti nedidelėmis, po kelias dešimtys tūkstančių žmonių siekiančiomis grupėmis, planetos paviršiuje tuo pačiu palaipsniui surenkant kartu gabenamų statinių modulius. Dabar niekas dar negalėjo pasakyti, kiek iš jų nepajėgs pakilti iš savo gyvybines funkcijas užtikrinančių kapsulių. Iki planetos, kol kas vis dar sąlyginiu pavadinimu Second Tera 17/338, liko dvylika mėnesių kelio. Trisdešimt penkiems tūkstančiams žmonių, dabar atsakančių už laivo saugumą ir vis dar miegančiųjų gyvybes bei savalaikį įrenginių ir statybinių modulių paruošimą, teks iš peties padirbėti, stengiantis nenukrypti nuo būtinų atlikti darbų grafiko.
    -“Na, prie tų trisdešimt penkių tūkstančių tikrai galima nepriskirti manęs ir mano mažylių“ - pats sau pamanė Aušrius, delnu braukdamas prakaitą nuo vos spėjusio su mama laiku atbėgti uždususio berniuko kaktos ir žvelgdamas į kažkaip įtartinai laisvai banguojančias po aptemta palaidine moters krūtis su šiek tiek atsikišusiais po švelnia medžiaga speneliais.
    - „Negi taip stipriai pramigo, kad net užmiršo užsisegti liemenėlę? „ - Aušrius  jau seniai buvo išaugęs iš to amžiaus, kai būdamas pirmame universiteto kurse, kukliai nusukdavo akis į šalį, kad kalbant jos vis neužkliūtų už priešais ko nors paklausti palinkusios bendrakursės marškinėlių iškirptėje atsiveriančių nuostabių vaizdų. Ypač, kad šios nakties įspūdžiai vis dar kaitino kraują.
    Serafima kaip visada atsirado tarsi iš niekur. Iš pradžių Aušrius pamanė, kad vėl sapnuoja vis tą patį nuostabų sapną: išbėgusi iš dušo Serafima sviedžia šalin rankose laikytą rankšluostį ir įspaudusį jį į pavasario pievų gėlėmis kvepiančius patalus, bučiuoja, savo liežuviu beveik grubiai įsibraudama gilyn ir stipriai spaudžia jo klubus savo lieknomis, saikingai raumeningomis gerai treniruotos karo lakūnės kojomis. Po to atsitiesusi ir atmetusi rankas atgal pradeda savo beprotišką šokį, o jis žvelgia į nuo jos šlapių plaukų per standžias krūtis žemyn riedančius vandens lašelius, kol viską nusinešantis begalinės laimės pojūtis nepriverčia jį užsimerkti ir nebematyti to vieno iš gražiausių pasaulyje - per mylimosios plikas krūtis riedančių vandens lašelių, vaizdą... Tik šį kartą nuostabus pastoviai besikartojantis vaizdinys buvo dar ir skausmingas. Kur ten vaizdinys, skaudėjo iš tikro, čia ir dabar, kadangi kažkas kandžiojo kaklą bei suleidęs pirštus į šiek tiek garbanotus poilgius plaukus, stipriai delnais spaudė galvą, neleisdamas nė pajudėti. Paskui aštriais dantukais grybštelėjo už ausies ir be gailesčio liežuvio galiuku pradėjo vedžioti po ausies kaušelio vingius. Yra daug dalykų pasaulyje, kuriuos jis galėjo iškęsti, bet šito buvo per daug. Tiesa, staiga jame pakirdęs bengališkas tigras buvo suvaldytas, vos tik pabandžius pakeisti pozą ir iš kankinamojo virsti kankintoju. Beliko tik pasiduoti ir leisti nešamam viską apimančios svaiginančios prievartos verpetui. O argi tokią akimirką iš viso yra svarbu kuris kurį paima? Iš po primerktų vokų grožėdamasis spindinčiomis valiūkiška liepsna Serafimos akimis ir kerinčia, kupina laimės jos šypsena, kai ji šiek tiek atsitraukusi,  mėgavosi jos stiprių ir greitų judesių keliama jam palaima, Aušrius pamanė, kad vienintelis žodis, kurį jis dabar norėtų sušukti, būtų: „Pasigailėk! “  Ir kartu suprato, kad tai būtų pats kvailiausias jo poelgis šią naktį. Priešybių suvokimas sukėlė tokią aistros bangą, kad Serafimai pavyko suvaldyti  pasitenkinimo bangų blaškomą savo aukos kūną tik stipriai įtempus rankų bei kojų raumenis ir giliai įsileidus jį į save, tarsi susiliejus su juo tai vienintelei ir svarbiausiai akimirkai.
      Ji dingo taip pat staiga, kaip ir atsirado. Aušrius taip ir nespėjo sušnabždėti vieno vienintelio atsiradusio tuo metu klausimo – „O, Tu? “ Mintis, kad Serafima iš karinio sektoriaus jai vienai žinomais keliais išsprūdo vien tik tam, kad suteiktų malonumą  jam vienam, visiškai negalvodama apie save, dabar užpildė Aušriaus širdį šiluma. Jis jautėsi laimingas, būdamas įsimylėjęs. Tikėdamas, kad jis ir Adas pagaliau yra kažkam tikrai reikalingi. Eilinė šiek tiek pavėlavusi su savo mažyliu mamytė, matyt teisinosi skubiai berdama žodžius, tačiau Aušrius nelabai ją tegirdėjo. Jo ranka nevalingai nuslydo prie kaklo. Šiandienos pasirinktas bohemiškas aprangos stilius – ant kaklo parišta ramių tonų skarelė, buvo skirta ne jaudinti jo mažųjų auklėtinių mamų vaizduotę, bet paslėpti šešias didžiules mėlynes ant kaklo, kurias paliko Serafimos beprotiški bučiniai. Vienas dievas težino, kada jos išnyks. Bet negi tai svarbu. Nors gal vaikų darželis ir nėra ta vieta, kurioje galima atvirai puikuotis tokiais pergalės „trofėjais“.
    Praleidęs vidun pavėlavusius,  Aušrius nuspaudė elektroninį užraktą ir  durys be garso užsivėrė, paversdamos visą darželio teritoriją padidinto saugumo zona, turinčia autonominį energijos šaltinį, galintį teikti šilumą ir regeneruoti orą iki septynių parų; aprūpinta radijo švyturiu ir keliais manevriniais raketiniais varikliais tam atvejui, jei netikėtos avarijos metu ši  dalis atsidurtų atvirame kosmose. Trapiai atrodantis vaikų darželio auklėtojas  buvo apmokytas, kaip valdyti šį gudrų įrenginį ir buvo išskraidęs nustatytą valandų skaičių mokomuoju laivu, todėl toks galimas įvykių scenarijus jo negąsdino.
    Aušrius pasisuko, ketindamas žengti žaidimų aikštelės link ir spėjo pamatyti, kaip Adas ištiestoje rankoje laiko šiandiena ryte, kaip ir visada būdavo iki užmiegant, jam iškilmingai įteiktą didžiulį  šokoladinį saldainį.  Popierėlis, į kurį buvo įvyniotas skanėstas, kelių colių spindulių aplinkui skleidė ramią sodriai žalią pavasarinės žalumos šviesą. Priešais stovinti į žvirblelį panaši mergaitė trumpučiais šviesiais plaukeliais buvo aiškiai sutrikusi.
      Aušrius šiek tiek palenkė galvą, kad geriau įžiūrėtų mergaitės veidą. – „Mūsų tylenė Iva. “ – pamanė jis ir su slepiamu šypsniu stebėjo, kaip už kelių žingsniu stovinti nekarūnuota  darželio gražuolė Alma suraukė nosį.

Išdavystė.

    Kadaise kažkuris protingas žmogus pasakė, kad žmonės gali kalbėti ne tik žodžiais. Savo džiaugsmą, skausmą ir abejones gali išsakyti net ne rankos gestu ar galvos linktelėjimu. Gali išsakyti savo kūno kalba, kurios kartais gerai nesupranta net pats kalbantysis, ką jau šnekėti apie tą, kuriam tokiu būdu sakomi žodžiai buvo skirti.
    Aušrius stovėjo žaidimų aikštelės pakrašty ir žvelgė į linksmai šurmuliuojančių mažylių būrį. Galimybė rūpintis silpnesniu už save visada jam suteikdavo sielos ramybę ir padėdavo užmiršti savo vargus ir rūpesčius. Šis rytas buvo kitoks. Jo viduje, kur dar vakar, rodos, švietė mažulytė saulė ir šildė jį, buvo žvarbu ir tamsu. Matytas prie centrinės transporto magistralės atšakos į pramogų sektorių, vaizdas glumino ir kėlė skausmingus prisiminimus. Aušrius nevalingai palietė ant kaklo parištą skarelę. Faktas, bylojantis kas yra slepiama po ja, anksčiau kėlė išdykėlišką norą pašėlti panašiu būdu dar ir dar. Šiandiena tai tebuvo trukdanti patogiai jaustis kvailystė. Jis akimirkai sustabdė savo žvilgsnį ant kažko gulinčio smėlyje, nemėgindamas suvokti, jog mato paprastą spalvotą vaikišką kastuvėlį. Kaip besistengė suvaldyti jausmus, tačiau vakarykštis matytas siužetas kėlė skausmą: Serafima stovėjo linksmai šnekančių tarpusavyje ir kažko belaukiančių kariškių būrelyje; aukštas tamsiaplaukis gražuolis, tikrąja ta žodžio prasme, matyt ne kartą kartotų ir aplinkinius, dėl žinomų jiems visiems dviejų žmonių santykių, nestebinančių rankos judesiu apkabino merginą, priėjęs iš užnugario per pečius ir veide spindint vyro, turinčio neginčijamą teisę į jam seniai tapusia artima moterį,  šypsenai, ėmė glostyti jos krūtis, tuo pačiu berdamas aplinkiniams sąmojus. Jo ranka judėjo nuo vienos Serafimos krūties prie kitos, švelniai mygdama jas, ir taip pat neskubant grįždavo atgal. Tarsi užbaigęs privalomą kasdieninę glamonę, staiga jis apkabino vis taip pat ramiai stovinčią merginą abejomis rankomis per pečius ir kelis kartus stipriai pasiūbavo į šalis. Serafima pakėlė galvą ir jos žvilgsnis susitiko su jo žvilgsniu. Ji buvo rimta. Neįprastai rimta. Aiškiai matėsi, kad Serafima suvokia, jog yra glamonėjama viešumoje vieno vyriškio, matant visa tai kitam. Aušrius tai suprato, vos tik jų akys susitiko. Jis suprato ir ką kitą – tuo metu jos mintyse buvo kai kas svarbiau už šį suvokimą. Visa jos laikysena tarsi bylojo, kad glamonėti moterį ir suartėti su ja, nėra tapatu, jos pačios supratimu, sąvokai turėti moterį tik sau. Tą akimirką ji nepriklausė nė vienam iš jų, kiek kuris beglamžytų ar beglostytų. Tik namuose, kai Adas jau tylutėliai šnopavo savo lovelėje, atėjus laivo paros nakties metui, o Aušrius nevalingai atsidavė jau ne pirmą kartą skausmingiems apmąstymams, jis pagalvojo, kad tėra vienas vienintelis paaiškinimas Serafimos pastangoms patenkinti jį ir tik jį, nekreipiant jokio dėmesio į save. Jis prisiminė, kad taip būdavo ir prieš užmiegant . Taip buvo ir tą naktį jiems netikėtai suartėjus po prabudimo. Moteris kalbėjo savo kūno kalba, kadangi nebuvo įsitikinusi, kad jis gali suprasti jos žodžius, o jos neapsisprendimą, kokį tolimesnį kelią ir su kuriuo iš artimų vyriškių pasirinkti bei norą pakalbėti ir sulaukti patarimo, galėjo palaikyti patyčia. Nepasitikėjimas dabar žeidė skaudžiausiai. Laiku atėjęs suvokimas, kad tikrovėje Serafimos jis niekada neturėjo ir susitaikymas su šia mintimi, nebekėlė sieloje pavydo jausmo. Skaudėjo dėl to, kad jos neturėjo. Mintis, kad tais atvejais ji be žodžių jam sakė – „aš noriu, kad tau būtų gera, labai gera; tik tau vienam, nes aš kol kas neturiu teisės su tavimi patirti ramybės ir galutinio džiaugsmo“, neleido jam Serafimos pavadinti paskutine kekše. Pats kaltas. Grynai vyriškai tik mėgavosi moters kūnu ir nerado laiko pažvelgti į ją iš šalies. Seksas čia ir dabar, o kokia nors ateitis, kurią jis norėjo turėti su šia mergina, tuo metu nejaudino.
    Tuo metu Aušrius dar nežinojo, kad viskas yra žymiai paprasčiau ir kartu šiek tiek sudėtingiau. Sudėtingiau jam pačiam.
    Vaikų balsai paaukštintu tonu išblaškė sunkias Aušriaus mintis ir išlaisvino iš trumputės užmaršties.  Vaizdas, atsivėręs prieš jo akis, buvo beveik kasdieninis. Skyrėsi tik tuo, kad šį kartą pagrindinio tylaus statisto vaidmeniu joje dalyvavo Adas. Iva vieniša, palenkusi kelius, sėdėjo smėlyje žaidimų aikštelės pakraštyje, kur tik ką kartu su Adu rieškučiomis,  tarsi vandenį leisdami tarp pirštų, pylė smėlį ant spalvoto kamuolio, badydami jį paslėpti po smėlio kauburiu. Priešais stovėjo Alma, už kurios nugaros, tarsi palaikymo komanda, mindžikavo kelios pastovios jos žaidimų draugės. Adas, aiškiai nustebęs ir sutrikęs, stovėjo jai iš dešinės – tai buvo pirmas kartas, kai didžiuoklė Alma, švelniai tariant, nusižemino iki to, kad leido suprasti, jog jį iš viso pastebi ir skiria tarp kitų vaikų. Aušrius jau žinojo, kas paprastai seka po tokio netikėto Almos atsiradimo šalia, todėl skubiu žingsniu patraukė link šios grupelės. Jis spėjo išgirsti, kaip įrėmusi kairę ranką į šoną ir grakščiai, įprastu judesiu, dešine ranka atmetusi atgal ant akių krentančią purių plaukų sruogą, savo niekam neleidžiančių jai prieštarauti balsu Alma greitakalbe bėrė skaudžius žodžius: „.... melagė, tavo tėtis nedirba prie valdymo centro kompiuterių!.... Tu neturi tėčio! Net nežinai, kur jis yra!.... Tu greitai mirsi, tavęs juk nepajėgė pataisyti, kai buvai pas mama pilve! Ir lėlė, ta kur vakar atsinešei, ne tavo! Pas mane namuose gražesnė yra, su rožine suknele ir  tikrais auskarais! “ Pamačiusi auklėtoją, Alma vamzdeliu suspaudė lupytes ir, dviem piršteliais sugriebusi Adą už marškinėlių rankovės, nutempė jį šalin. Vaikų varžytuvės tarpusavyje yra įprastas dalykas. Tačiau Almai kito skaudinimas aiškiai teikė malonumą – su Adu ji niekada nedraugavo ir nedraugaus. Daugiu daugiausia po penkių minučių ji jau nebekreips į Adą jokio dėmesio. Keli pokalbiai su pačia Alma ir jos tėvais nedavė jokių rezultatų. Jam suteikta teise spręsti Aušrius ant rankos uždėtame siųstuvėlio ekrane surinko vaikų psichologo  ir kiekvieno atskirai Almos tėvų vaizdo žinučių priėmimo įrenginių adresus ir pasiuntė kiekvienam šio nemalonaus įvykio įrašą, pažymėdamas ženklu „Svarbu“. Mergaitei aiškiai reikėjo pagalbos ir kuo greičiau. Kitų skaudinimas negali tapti jos gyvenimo malonumų šaltiniu. Stebino tai, kad Alma, būdama tik šešerių, sugebėjo, kad ir intuityviai vaikiško suvokimo lygmeniu, sisteminti kažkur nugirstą informaciją ir ją panaudoti tik piktam. Barti Adą šiuo atveju nebuvo jokio reikalo. Kiekvienas darželio berniukas svajojo būti gražuolės Almos žaidimų dalyviu. Juk tai ALMA – pati protingiausia, pati gražiausia ir visa tik iš didžiosios raidės. Pakaks jo paklausti, kai perlietas kupino paniekos jį už rankovės dabar nusitempusios mergaitės žvilgsnio, jis vienišas sliūkins šalin, ar jis suprato, kad ji juo tik pasinaudojo, norėdama įskaudinti kitą žmogų. Jo pačio patirta nuoskauda bus vaizdingesniu pamokymu, nei pabarimas ar ilgokas rimtas pokalbis. Patirtas skausmas padės geriau suprasti žmogaus, kurį jis tik ką išdavė, jausmus. O Iva yra iš prigimties gero būdo. Aušriui kartais atrodė, jog ji nemoka pykti. Deja, Almos kažkur nugirsti žodžiai apie jos sveikatą, buvo tiesa. Iš darželio medicininės kortelės įrašų Aušrius žinojo, kad Ivos mamai besilaukiant buvo nustatyta, jog mergaitė nėra visiškai sveika.  Alternatyvaus splaisingo metodu atliktas gydymas, tik iš dalies pagerino situaciją. Ivos mama pasinaudojo savo teise gimdyti. Aušrius žvelgė į priešais sėdinčią ant smėlio Ivą. Iš kitų, sveikais ar „pataisytais“ gimusių vaikų būrio ji visada išsiskyrė į akis krentančiu netobulumu. Bet ji buvo tikra. Natūraliai žavinga. Gal ir lėtesnė už kitus, gal ir ne tokia nuovoki ar imli informacijos srautui, bet tikra. Ir netiesa, kad ji greitai mirs. Ji tikrai užaugs. Greičiausiai negalės atlikti daugelio sudėtingesnių ir įtempto dėmesio reikalaujančių darbų, tačiau galės būti laiminga.





Atleidimas.

    Vaikai - nuostabiausios pasaulyje būtybės. Rodos, tik minutėle atgal, jie bėrė vienas kitam į akis smėlį ir slėpė visų pamėgtą šypsenėlėmis išpieštą kamuolį krūmų tankmėje. Laidėsi vienas kito adresu piktais žodžiais, apsiašaroję skubėjo pasiguosti auklėtojui ir pasikukčiodami pasakojo beveik nesuprantamą istoriją, kaip jie buvo nuskriausti. O dabar štai, sėdėdami glaudžiu ratu ant žolės, susikaupę kartu lankstė popierines gerves, trumpais žvilgsniais stebėdami vienas kito darbą per petį ar padėdami sulenkti nepaklusnų popierių ten, kur reikia. Palenkęs galvą Aušrius stebėjo jam priešais tarp dviejų draugų įsispraudusį Adą. Šį kartą lankstyti nesisekė ne tik Ivai, sėdinčiai Aušriui iš kairės. Adas laikė rankose kelis kartus perlenktą popieriaus lapą ir, rodės, tuoj pravirks. Jį guosti dar neatėjo laikas. Skausmas, jei tik jis nesukelia kitų jausmų užgožiančių neapykantos ir pykčio, turi ypatingą apvalančią sielą ir kūną savybę. Jis padeda suprasti kas įvyko ir kas galėjo įvykti kitaip. Tai tarsi tavo vidinis mokytojas, toks tylus ir neįkyrus. Bet įsiklausęs į savo vidinį balsą, tu gali atrasti labai platų ir gražų pasaulį, jei prieš ką nors nuveikdamas, nuspręsi vien tik savo malonumui sąmoningai ar nesąmoningai neskaudinti  kitų. Tai nereiškia, kad tu turi pataikauti ir padėti daryti negerą darbą. Tai nereiškia, kad tu turi taikytis su kito daromu blogiu ir neturėti savo tvirtos nuomonės, priešingos kitiems. Tai nereiškia, kad tu neprivalai kautis ne tik savo protu, bet ir fizine jėga, kai to reikia. Tai reiškia, kad tu privalai pajusti, kaip tavo piktdžiugos metu patirtas pasitenkinimas, jam nuslinkus šalin, palieka vis naują ir naują tuštumos lopinėlį  tavo sieloje. Pajusti ir atsakyti sau pačiam į vieną vienintelį klausimą – ar tai tau pačiam yra svarbu? Jei pasakysi, kad tai nesvarbu, greičiausiai nustosi jausti tuštumą ir liks tik baimė, jog gali susidurti su stipresniu už save. Jei pasakysi, kad  svarbu, priimdamas vienokį ar kitokį sprendimą kas kartą susidursi su abejonėmis. Tačiau tave visada gelbės kito žmogaus, kuris pajuto tavo gėrį, šypsena. Aušrius žvelgė į sūnaus liūdną veidą ir labai norėjo išgirsti atsakymą į vieninteli teisingą šiuo metu klausimą – tai dėl ko gi tu liūdi? Ar dėl to, kad gražuolė tave iš karto pavarė šalin, kai tik pasiekė savo tikslą, ar dėl to, kad tavim pasinaudojo ir dabar tave kankina nuoskauda, ar dėl to, kad sukėlei skausmą kitam, kuris tavim pasitikėjo ir buvo tavo draugu. Gavęs, kad ir patį trumpiausią atsakymą, Aušrius žinos, ką pasakyti šiandiena Adui – paguosti ji, pabarti ar pasidžiaugti, jog jis išmoko dar vieną pamoką savo vaikiškame gyvenime.
    Atsargus timptelėjimas už rankovės krašto privertė jį pažvelgti žemyn. Pirmiausia ką jis pamatė - tai dvi didelės spindinčios akys ir ant suglaustų ištiestų delnų padėta sukrypusi popierinė gervė.  Aušrius nusijuokė. Šią akimirką jam pasirodė, kad nėra pasaulyje didesnio tobulumo, kaip ši, atrodytu, visais atžvilgiais netobula mergytė, taip neseniai patyrusi nuoskaudą, bet taip ir neišmokusi pykti ar nepasitikėti kitu. Šiek tiek pasilenkęs Aušrius pataisė patogiai ant Ivos delniukų gulinčio popierinio paukštelio sparnelius.
    -Skauda? - netikėtas klausimas privertė pažvelgti Ivai tiesiai į akis. Prieš akimirką vaikiškos šypsenos nutviekstos lūpos dabar buvo kietai suspaustos, o akys žvelgė su nuoširdžia vaikiška užuojauta. Į klausiamą Aušriaus žvilgsnį mergaitė atsakė vos pastebimu pirštelio judesiu, rodydama į vaikino kaklą. Auklėtojas timptelėjo spėjusią nuslinkti į šoną skarelę, paslėpdamas iš melsvų jau geltonomis tapusias mėlynes ir nuoširdžiai nusijuokė. Jo juokas ištirpo bendrame vaikų klegesyje.
    Artėjo laikas vaikams pasivaišinti savo pavakariais, todėl Aušrius keletą kartu suplojo delnais, nutraukdamas jau prasidėjusį stumdymąsi  tarp kai kurių ilgai vienoje vietoje negalinčių ramiai išsėdėti mažylių. Trumpam stojusioje tyloje pasigirdo skardus varinio varpelio skambtelėjimas ir viskas aplinkui paskendo, atrodytų tūkstančio vaikų spiegime ir kojų trepsėjime. Pakėlęs nuo žemės kelis užsilikusius spalvoto popieriaus lapelius,  Aušrius žvilgtelėjo į linksmai besigrūdančius per duris vaikus.
    -„Štai ir atomazga“, - pamanė jis, žvelgdamas į takelio viduryje vienas prieš kitą sustojusius Adą ir Ivą. Jei pirmojo veidas buvo nepaprastai rimtas ir akys žvelgė kažkur žemyn, mergaitė stovėjo šypsodamasi, bet nenukreipdama žvilgsnio į nieką konkretaus. Atrodė, kad ji gali jausti ir suprasti kitą žmogų savo vidumi, o ne tik klausydamasi jo tariamų žodžių ar žvelgdama jam į akis, kad ji gaudo kiekvieną Ado sielos virptelėjimą, nuo jo sklindantį skausmą ir liūdesį. Akimirkos rimtumas išgąsdino Aušrių. Jis jau buvo matęs, kaip su kuom nors nesutikdama Iva tylutėliai, netardama nė žodelio, nueina šalin, pasislėpdama kažkur kamputyje ir tarsi atkirsdama kelius į savo širdį ją įskaudinusiam vaikui. Adas nusipelnė pamokos, bet tokios - kai nuėjus šalin žmogui pasilieka kaltės jausmas ir suvokimas, kad gal būt niekada negausi taip trokštamo atleidimo.... Aušrius klūpojo ir apkabines laikė abu vaikus glėbyje. Jis nespėjo pastebėti, kada tai atsitiko. Suprato tik viena, jog nenori, kad į kiekvieno jų širdelę šiandieną įsibrautų dar daugiau skausmo nei jiems jau buvo skirta.
    Staiga Adas pakėlė pilnas ašarų akis ir, rodos, rėkte išrėkė tai, kas jį labiausiai kankino – Juk galima paimti iš manęs! – smaugiančios ašaros trumpam jį nutildė, bet po akimirkos pasikukčiodamas jis vėl šaukė – Juk viską galima paimti iš manęs, viską, ko reikia!
    Aušrius nustebęs pažvelgė į sūnų.
    -Paimti ką reikia, - Adas abejomis rankomis pradėjo tempti savo marškinėlius, tarsi bandydamas juos perplėšti. – Tada Iva nemirs!
    Viską supratęs Aušrius dar stipriau apkabino sūnų ir priglaudė galvą prie jo krūtinės, klausydamasis, kaip pašėlusiai daužosi jo maža širdelė.
    -Nieko nereikia iš tavęs imti. – Aušrius lengvai plekštelėjo Adą žemiau juosmens, tarsi bausdamas už kvailus žodžius. – Nieko nereikia. Ji nemirs.
    Staiga Iva, pakėlusi galvą aukštyn ir šiek tiek pasistiebusi ant pirštų galiukų, lūpomis palietė nuo ašarų šlapią Ado skruostą. Po to atbula ranka nubraukė sau nuo veido  tai, kas liko jai prisilietus prie snargliuotos jo nosies ir, sugriebusi berniuką už rankos, skubiu žingsniu nusivedė jį ten, kur tik ką sugūžėjo jų draugų būrys.
    Aušriui norėjusi sušukti – „Ei, tai pirmasis gyvenime Ado bučinys! “- bet juk tai dabar niekam nebuvo svarbu. Nebuvo nieko svarbiau už šią dabar jau bėgančių susikibusių už rankų vaikų porą.
    Jo dėmesį patraukė vieniša figūra, prisėdusi ant pėsčiųjų zonos pakraštį žyminčio stulpelio tiesiai priešais vaikų darželio duris. Aušrius laukė šio nemalonaus pokalbio. Eidamas artyn jis žvelgė į trumpo sijonėlio išryškintas lieknas kojas. Po aptemta palaidinuke ryškėjančią dailią krūtinę  tarsi dar labiau akcentavo dvi petnešos, turinčios, bent teoriškai, prilaikyti sijonėlį, bet, veikiau, tapusios nevykdančiu tiesioginės paskirties pasirinkto aprangos stiliaus neatskiriamu elementu. Priėjęs arčiau Aušrius pažvelgė Serafimai į akis. Jose nebuvo nei atsiprašymo, nei paguodos. Nebuvo ir pašaipos. Jos buvo visiškai ramios. Atrodė, lyg  į tave žvelgtų tavo geras draugas ir klaustų – „Na kaip, ar labai sunku? “. 
    -Ką? – Aušrius pirmas neišlaikė išbandymo tyla.
    -Nieko. – Serafima nusišypsojo ir tvirtu tiesiu žvilgsniu pažvelgė tiesiai jam į akis. – Padaviau prašymą administracijai ir gavau leidimą gimdyti. Pas mus juk dabar yra laisvų vietų.
    - Sveikinu. - Aušrius nesugalvojo ką atsakyti. – Pakviesi būti krikšto tėvu?
    - Jokiu būdu. – mergina linksmai papurtė galvą. – Neduok dieve, dar vaikas į krikšto tėvą nusiduos. Bus du teliukai – mūūūū! – Serafima juokdamasi pridėjo abi rankas su iškeltais po viena pirštais prie galvos vaizduodama ragus.
    Įtampos nebeliko. Jie abu nuoširdžiai juokėsi kartu.
    -Norėčiau, kad tu būtum vaiko tėvu. – Šį kartą mergina žvelgė labai rimtai ir kartu klausiamai.
    -Man atrodo, kad yra tinkamesnis kandidatas šiai maloniai pareigai atlikti. – Skausmingi prisiminimai privertė Aušrių surimtėti. – Nuo jo gali susilaukti vaiko tokio, kokio nori.
    -Galiu, bet nuo jo nenoriu. Žinau, kad norėtum man daug ką nemalonaus pasakyti į akis. Būtum teisus, jei dabar mane išspirtum iš čia. Kartu aš žinau, kad tu mane išklausysi, kaip ir daugelį kartų iki šiol. – Serafima atsistojo jam priešais taip arti, jog jos iškili krūtinė vos nelietė jo ant krūtinės kryžmai sudėtų rankų. -  Kalbėsiu ilgokai, tačiau taip, kad viskas būtų aišku dabar ir visiems laikams. Tu man visada buvai daugiau negu draugas. Tu man visada buvai vieninteliu sielos draugu. Artimesnio žmogaus už tave neturėjau. Tu visada žinojai ką aš galvoju, kas mane liūdina ir kas mane prajuokina. Nors nežinau iš kur, bet žinojai net kada mano mėnesinės prasideda ir prieš galutinį baigiamąją egzaminą man atnešei visą pakuotę tamponų tiesiai prie lėktuvo pakilimo aikštelėje, kuriuos aš tikrai įtampoje užmiršau bendrabutyje. Tu buvai paskutinis idiotas ir aš labai pykau ant tavęs. Per tuos metus, kai mes buvome toli vienas nuo kito ir bendravome tik trumpais vaizdo pokalbiais, kiekvienas turėjome savo gyvenimą. Tu turėjai šeimą, susilaukei  sūnaus ir suspėjai išsiskirti. Aš turėjau keletą vyrų, kurie man daugiau ar mažiau kažką reiškė. Jei manai, kad galima savo praeitį taip lengvai išmesti ir užmiršti, vos tik pamatai vienas kito vardą ekspedicijos narių sąraše, tai tu labai klysti. Aš taip negaliu. Man reikėjo laiko. Man tikrai gaila, kad tuo pačiu laiku buvau artima dar ir su kitu vyru iš savo praeities, iš gyvenimo tarpo, kurio tu nematei ir mažai ką apie jį žinai. Man reikėjo jūs abudu išvyti velniop ir gerai pamąstyti, ką aš darau ne taip. Taip būčiau ir padariusi, bet mūs tuo metu užmigdė. Aš suguliau su tavimi, kadangi  tau to labiausiai reikėjo. Būtent mano artumo. Tau buvo blogai ir aš nežinojau, kaip kitaip tau galėjau padėti. Daviau vienintelį daiktą, kurį turėjau ir kurio tau tikrai reikėjo – savo kūną. Juk visada norėjai manęs. Štai ir dabar, tu priėjai kaip draugas ir kartu kaip vyras. Pirmiausia nužvelgei mano kojas, paskui krūtis ir tik po to pažvelgei man į akis. Ir žinai, manau, kad tai yra gerai. Aš supratau, ko iš tikro noriu – noriu patikti tau kaip moteris.
    -Aš labai bijau. - Serafimą trumpam nutilo. – Puikiausiai suprantu, kad išdaviau tave ir dabar bijau, kad ir tu mane išduosi, nes kaip ir turi tam teisę. Kaip gerai aš apie tave begalvočiau, tačiau gyvenime visko atsitinka. Aš noriu su tavimi turėti vaiką ir bijau į tave įsimylėti. Jei įsileisiu tave giliai širdin ir gausiu pelnytą atlygį, net nežinau kas su manimi nutiks vėliau. Aš tokia esu, jei dar nežinojai. Kai tikrai pamilstu, atiduodu save visą..... jei atversiu tau savo širdį, ar pasigailėsi manęs?
    Nežinia iš kur atsiradęs Adas tiesiog pakibo Serafimai ant kaklo. Atrodė, kad jie susiliejo vienas su kitu. Po ilgo pasisveikinimo bučinio į skruostą, Adas prigludo prie jos krūtinės ir tik jo akys valiūkiškai spindėjo jam žvelgiant į tėvą. Mama ir sūnus. Žvelgiant iš šono apie nieką kitą negalėtum pagalvoti. Netikėtai Adas stipriai apkabino juos abu ir suglaudė jų galvas, savąja priglusdamas prie jų abiejų. Serafima iš arti žvelgė Aušriui į akis, tarsi laukdama ar jis ją atstums. Tačiau to neįvyko.... Juk Serafima buvo teisi. Kad ir kaip būtų skaudu, bet ji buvo teisi, todėl Aušriaus lūpos iš pradžių atsargiai palietė jos skruostą, paskui nosies galiuką ir, Adui laimingu veidu stebint juos abu, palytėjo lūpomis jos lūpas.