Kotrin, kas tau tokias tekstilės žinias įkalė. ;)) Vystyklai senobiškieji - ir marliniai, ir flaneliniai, ir kartūniniai būdavo. Beje, skirtingos paskirties. Taigi ne tame esmė, o skambesy.
vystyklai marliniai, o ten palos, (vystyklo. marlės visai kita faktūra, kuri neduoda tokio mėlio, kada debesis meta ant žydinčios vyšnios savo šešėlį, (debesiūkščiai ir debesiūkščių ūkai tiesiog, o ir dabar jau ir vystyklai - pampersai- sauskelnės, tai gi... drobules arba palas.)
ačiū, žinokit man irgi su tom palom (specialiai žiūrėjau į žodžio kirčiavimą - /palas/, žodyne) buvo mintyse, (antros eilutės tame haiku), variantas ir toksai: "drobules džiausto sode", bet atrodo balina – supinti akinančiai baltai, nušvinta, ir vėl primėlsta, mainosi mainosi melsvai, ir vės išsižiebia baltumas, švytinčiai balsta, ir vėl melsvai glamžosi – balina.
šneki ne į temą, ir ne pagal japonus, tikrai ne... (japonai čia nešnekėtų ne į temą, ir tokių pasiūlymų, neduotų, skaityk savo komentarus.)
aga, ir dar, jei mano nuomonė tau nenuginčijama, pasak tavęs, tai liaukis ginčytis, nes neesi iš tų, kuris daryt tai pajėgus, nes prieštarauji tam ką ką tik pasakei.
nors ir naujoką vaidini, nederk, po mano tekstais kuriuos publikuoju; galų gale yra žinutės...
... na pagal japonus, kurių išmintim mėginate remtis, stichijos yra penkios... ir sužinojau tai ne
,,skaitydamas gamtą" kažkokioje laidoje su nuliais...
skaitytojau pasivadinęs save slapyvardžiu, __tukasten, taip taip, "vyšnios nei žiedelio nenubarsto (vėjuotame pavasaryje,) laiko kiekvieno žiedo žiedlapio įsitvėrę" - kabutėse, " ir laukia lietaus'... vis tik, ir netgi jei taip stebuklingoje gyvoje būtyje – t.y. jei tikrovėje realiai taip būtų, tai vyšnių žiedlapiai, tikrai neištapytų baltų takelių sodo pievelėje... (pajausk kokie jie trapūs, ploni ir lengvi, lyginant su gelsvo baltumo, kur kas sunkesniais ir didesniais, jazminų žiedlapiais, jei pajautą turi, tai pažvelgęs į vyšnios žiedlapį, pajausi jo plevenimą ore... kad nebarsto, o tiesiog paleidžia vyšnių žydėjimas, pavasarinio vėjo gūsiuose, trapius, baltutėliausius žiedlapius žydinčios vyšnios;o vėjas neša juos, lengvus, lyg jauni kamikadzės skrieja vyšnių žiedlapiai su vėju... iki baigias vėjai pavasario, iki verčias pro atdarus langus vešli lapija – baigės pavasaris...
(tarp kitko, rašiau vieną eilėraštį, ne haiku, ciklinį iš 10 dalių, pavadinimu: "ar žinai pas ką mirtis ateina, ir kada?", kaip buvau išdirbinėjama, bet kaip nustebau, kai sužinojau, kažkokioje laidoje, ar tik ne 6 nuliai milijonas, nepamenu kokioje, kad vyšnių žiedlapiai - žydinčios vyšnios turi ryšį archetipinio pobūdžio su kamikadzėmis. o tame poetiniame cikle, figūravo žydinčios vyšnios gretinime su vasario šerkšnu žydinčiais sodais. Tada net žanro pavadinimo nežinojau to, kaip ir nežinojau – haiku, choku, tanka, tokių žanrų pavadinimų, literatūroje...)
japonams būdinga gamtos pajauta, ir gamtos sureikšminimas, idant tikrai gi, ne žmogus sutvėrė gamtą, saulę, keturias stichijas, Saulę – o gamta žmogų; tai gi, skaityk gamtą...))
tu tai prisiskaitei, knygučių ir ne savo išjaustų minčių, matai tau jau ir vyšnių žiedlapiai takeliais gula. atstok, skaitytojau, tik ką Naujai prisiregistravęs, "prokurore", pasivadinęs save niku: __tukasten , ir jūsų žiniai, knygučių, tikrai neprisiskaičiau; o reikėtų, bet ar valiosi jas visas perskaityti, kai tarp jų tiek daug dar šlamšto – kičo, ir "ožių seilių" įvirdinančių tas seles ale Meile... arba žurnalų, laikraščių, spaudos, su paparacių požiūriu į tokį tokią reikšmę sąvokos, kaip /dorą/, /padorumą/, (kurie savo veiklą DARBU vadina, kai jų veikloj, tokios sąvoka kaip /padorumas, dvasinės vertybės/ yra visiškai bankrutavusios, ir tiems dalykams veikloje jų, nėra vietos,) čia tau dar kelėtas minčių...)) ...;
geriau skaityti ką rašo, tapo, pulsuoja, pati gamta, būtis, tokias knygutes...
tarp kitko, tuos du haiku esu jau rašiusi, tik kitame tinklalapyje ir rusų saite; apie varnėnus, bei jazmino nužydėjusio sniegelį...
a tu čia tyčiotis sumanei?.. kur noriu ten žiūriu:
triukšmas sode
varnėnai snapais kruvinais –
prisirpo vyšnios...
`````````````
klausyk, vyšnių žiedlapiai, ant pievos prie žolių sode po vyšniomis, neprilimpa, jie per daug lengvi, ir jei pastebi gamtą, tai vėjai tada - kai vyšnios žydi, o žiedlapiai vyšnių lengvi, na, kada:
"puslankis baltas
žolėj sniegeliu – nužydėjo jazminas" - tai žiedlapiai jazmino, nors ir nešami vėjui papūtus, jie yra kur kas sunkesni, nei vyšnių žiedų žiedlapiai, ir jie turi tokią tendenciją sukristi lanku, ar puslankiu aplink krūmą, žolėje, ir vėjai jau žydint jazminams nebe-pavasariniai. lyriškai paistai vėjus, nusiseilėjimas pas tave, o šiaip jau aš kur kas labiau vertinu atšiaurumą, nei ožišką ale tariamą meilę – seilę; tuščią lyriką, kičišką, ir tolimą – nuo tikrovės...
tik prasidėjus sodų žydėjimui
vyšnių žiedlapius nuplovė lietus, žeme debesėliais
lyg palos, lyg moterys saulėje balintų drobes apnuogintom rankom ir skruostais rausvai žydi obelys
žemyn pažiūrėk
žolėje tik takeliai balti
kada moterys skalbinius džiausto (baltas drobules, palas, lygiai taip atrodo jų šešėliai ant tų skalbinių - kai jos už skalbinių, kaip ir vyšnių žydinčių debesys, kai ant jų krinta debesų šešėliai.)
nemanau, kad pajutote, gal ir vyšnių žydinčių sodo nematėte debesuotą dieną, debesiūkštis ant saulutės nuslenka greit ir vėl ir vėl, bet saulėta ištisai, akina, rodos moterys sode palas balina, (gal skalbinius džiausto) ir vyšnios žydinčios, juodomis, rusvomis laibomis kojomis... nuotaika tokia...
nepykstu, tik konstatuoju faktą, man neįdomi jūsų kūryba, kol kas...