U - I. Turgus

Antroji dalis. Turgus

Kopdamas į kalną,
Turėk drąsos praeiti skardžio taku.
Eidamas sniegu,
Turėk drąsos pereiti slidžiu tiltu.

Chun Cičen. Šaknų skonis



Balandžio pabaiga 1700 metai

        Tadas

Štai jau kelios savaitės, kai randamės čia. Ir tik kunigo Ignacijaus pagalba padėjo išaiškinti namiškiams, kad nesame velnio apsėsti. Vis dėlto netikėtai manyje prabudusios Švento rašto ir Naujojo Testamento žinios, stipriai jį sukrėtė. O jau toliau teko panaudoti XX amžiaus mokytojų, kaip praplauti smegenis, žinias. Jeigu nori, jog tavimi netikėtų, kalbėk teisybę, atitinkamai ją pateikdamas. Ir atvirkščiai, meluok žiūrėdamas pašnekovui į akis, spinduliuodamas geranoriškumą, - draugai neš tavo kryžių, šventai įsitikinę, jog patys to nori.
Išsiaiškinom, jog kada, po žaibo smūgio, gulėjau karščiuodamas, tai tik namiškiams atrodė, kad praėjo dvi dienos. Pats tai praleidau ten, tarp žemės ir dangaus, dešimtis metų ir žmonės, kalbėję su manim, papasakojo daug apie mus supantį pasaulį. Tik daugelį iš to, ką man pasakojo, aš jau užmiršau. Bet žadu prisiminti, jei dievas leis.
Supratau ir kodėl mano pagalbininkai atsidūrė šaltojoje. Pasirodo po to, kai mus pasirinko savo taikiniu Perkūnas ir karščiuodami pradėjom kalbėti nežinomomis kalbomis, liaudis nutarė, kad esam apsėsti piktojo ir dėl visa ko nusprendė atiduoti mus Bažnyčios globai. Mane išgelbėjo tik aukštesnė socialinė padėtis. Kai tėvelis Ignacijus išaiškino kaimiečiams, jog po to kai linkusius suklysti jaunuolius už praeities nuodėmes žaibu ir sunkia liga nubaudė dievulis, ir mes nutarėm grįžti į doros kelią, atsipūtėm lengviau. Bet pamatęs kokiais žvilgsniais seka mūsų trijule, o pasirodžius Diteriui ir savo daiktus kaimiečiai, nusprendžiau, kad atsipalaiduoti dar per anksti. Susidariusią situaciją mes vėliau apkalbėjom mūsų slėptuvėje ir nusprendėm nuosavam lizde nešiukšlinti.
Tada mes primetėm ir mūsų galimybes šiame pasaulyje. Išsiaiškinęs praktikantų žinių lygį, pradėjau keiktis, matydamas kaip vaikinukai raitosi isterinio juoko priepuolyje. Pasirodo tie kompiuterastai pasityčiodami parinko tokius padėjėjus su savo žiniomis, kurie absoliučiai netinka šiam laikotarpiui.
Alesius, -muzikantas, kurio arkliukas renesanso istorija. Nekenčia prievartos, todėl kovinės patirties neturi. Bet už tai sveiko gyvenimo būdo ir Tai Či gimnastikos fanatas.
Diteris, - šelmis nuo prigimimo, domėjosi istoriniais žaidimais ir turi juodą Tai Kvon Do diržą. Paviršutiniškai nusimano apie kryžiaus žygių ir Husitų karų istoriją. Bet kaip tai gali padėti aštuonioliktame amžiuje, kada karaliauja parakas, nežinau.
Ir aš, bajoraitis Tadas Žemeckis. Kaip kiekvienas save gerbiantis lietuvis žinau apie Mindaugą, Kęstutį ir Vytautą. Tarybinėj mokykloj mane mokė Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės istorijos, na ir kas. XVIII amžius tai ne mūsų, ten sulenkėję ponai viską prašiko. Bet nors šiek tiek žinau, nes  Alesius pradėjo man įrodinėti, kad DLK, - tai vieni baltarusiai, tiksliau litvinai, o mes randamės Žemaitijoje, kuri neturi jokio sąryšio su Lietuva. Mostelėjęs ranka į kitą Nemuno pusę, kur plytėjo Suvalkijos žemės, paklausiau:
- O ką, liocai kurie kalba ta pačia kalba, kaip ir tu, bet neskaito savęs žemaičiais, kuo randasi?
Nusodinęs litviną, susimąsčiau. O juk gimnastika Tai-Či gali išspręsti kai kurias problemas.
Jaunystėje buvau karštas jos gerbėjas, ir atsimenu, kaip savo merginą mokiau. Po geros valandėlės lėtų, banguojančių judesių, ji visą sekančią dieną pajudėti negalėjo. O kur dar koncentracijos ir meditacijos judėjime pradai. Nusprendėme pradėti visas treniruotes būtent ja.
Padėjo ir tai, kad gimiau senais „gerais“ tarybiniais laikais. Prisiminiau, kaip įrenginėdavom treniruočių aikšteles miške, toliau nuo smalsių žvilgsnių, kad tik mums ne prikabintų kenksmingų komunistinei ideologijai potraukių koviniams rytų menams. Bet kokios ten buvo treniruotės. Prisižiūrėję filmu su Briusu Lee, Čaku Norisu ir kitais, mes kreivai kopijavom juos. Ir tik po to pasirodė įvairiausi mokytojai ir Sen Sėjai pasikaustę fotoknygomis, ar šiaip prisigraibę žinių gyvenimo universitetuose. Aš žaidžiau tuo penkioliką mano praeitos jaunystės metų ir net emigravęs į Vokietiją, lankiau artimiausią Hab Kido klubą. Kaip ne keista, jau sekančia diena daugelis atsisakė su manim treniruotis. Per daug skausmingi jiems pasirodė mano blokai. Po kiek laiko, nusprendęs jog tai man jau nereikalinga, mečiau ir šią užmačią, supratęs, kad šalyje, kur jaunos mergaitės antrą valandą nakties gali ramiai gali grįžti namo, tai atrodo senų laikų atgyvena. O dar šeima, darbas, vaikai. Pabandykit visą dieną patampyti statybines medžiagas į kažkelintą aukštą ir po to dvi valandas prakaituoti treniruotėse.
Tiesa, buvo mano brigadoje vaikinukas, Vitalijus nuo Šilutės, - tai jis ir po darbo lakstydavo į treniruotes. Net pasaulio mėgėjų čempionu tapo. Bet juk jo nevaržė nei šeima ir nei tai, kad buvo penkiolika metų jaunesnis.
Bet tai visa prisiminimai apie praeitį, o gyvenimas vertė galvoti apie ateitį. Mes tik ir lakstėm po kaimą, rinkdami pletkus ir nagrinėdami vietinį gyvenimo būdą. Pakol kas išvados buvo liūdnos. Po paskutinio karo tarp Radvilų ir Oginskio, aplinkiniai visai nuskurdo. Badas jau žvelgė į kiekvienos šeimos akis, o dar aš, kaip kaimo ponaitis, vaikščiojau visur su tijūnu ir apžiūrinėdamas valstiečių būtį klausinėjau, kuo galiu padėti. Juk būtent šis kaimas, turi tapti mano būsima baze.
Problemos prasidėjo tik pradėjus bendrauti. Į visus klausimus, ko žmonėms trūksta, ar kuo galiu padėti, valstiečiai žiūrėjo į mane išpūstomis akimis ir kažin ką burbėdavo po nosimis. Išgirdę prašymą tiksliau suformuluoti atsakymus, jie krisdavo ant kelių ir maldaudavo nekankinti.
Patys keisčiausi iš vietinių, pasirodė piemuo ir kalvis. Kaimo inteligentai, velniai griebtų. Besididžiuojantis savo nupjautomis ausimis, į visus mano klausimus atsakantis tik dūdelės garsais, Alesiaus kažin kodėl pagarbiai vadinamas dėde Arūnu, piemuo vaidinо laisvai gimusį. O jo pašaipus žvilgsnis vedė mane iš kantrybės.
Jau pirmas vizitas į kalvę parodė, kad kaime pilna žmonių, kurie spjauna į mano aukštą kilmę, net negalvodami rodyti pagarbos. Panašus į gorilą Aivaras nekreipė į mano klausimus jokio dėmesio ir tik stukseno su plaktuku per karštą geležies gabalą.  Jau pradėjau pykti, bet Diterio ranka ant mano peties nuramino. Gestais parodęs, kad nesikiščiau, apžiūrėjo įrankius, pastukseno krumpliu per didžiules reples, įkišo pirštą į aušinimui skirtą skystį ir ištraukęs pauostė, betrindamas pirštų galiukus. Išeidamas dar pastukseno per durų staktą ir parodė į skyles sienose, pro kurias stūgavo vėjai. Tik nuėjus ganėtinai toli nuo kalvės, kai jau niekas negalėjo musų girdėti ir matyti, pratarė:
- Jei tai kalvė, tai aš Danijos princesė. Kai sugalvosim iš kur gauti pinigu, reikės perstatyti. Dabar dirbti joje gryna savižudybė.
Vėliau su Diteriu dar daug sykių ginčijomės ties naujos dirbtuvės projektu, pastoviai įsiremdami į lėšų trukumą. Gerai, kad kalvis vis dėlto nusileido mūsų įkalbinėjimams ir nukalė po keletą siurikenų, tik už tai teko atiduoti beveik visas mano santaupas. Pasirodo kaime kiekvienas gelžgalys turėjo aukso vertę.
Taip prabėgo tos kelios savaitės. Pažintys su vietos papročiais, treniruotės iki nukritimo, mintys apie ateitį. Draugužiai jau susigiedojo ir vis sugalvodavo po kokią naują pramogą. Štai Diteris išpjovė Alesiui birbynę, kurią tas tuoj pat patobulino. Dabar jau pusė kaimo vaikų, neišskiriant ir manęs užsikrėtė šia naujiena, ir tik mūsų žinios neleido išprotėti suaugusiems. O Alesiaus melodijos labai jau pažįstamos pasirodė, Andų kalnais atsiduodančios. Litvinas vėl, nežinia kam pradėjo akmenėlius surinkinėti ir tik po to, kai išklojo aikštelę aplink šulinį, supratau jo mintis. Purvą iš kaimo reikia išginti geležine šluota. Ir norėdamas nuvyti sunkias mintis, tuoj nubraižiau planą, kaip visas aštuonias pagrindines trobas sujungti akmenimis grįstais takeliais. Tada ir prisėdau iš nevilties supratęs, kad turėdamas pavaldiniais tik dvi dešimtis vaikų ir kelis suaugusius, kuriems negaliu įsakinėti, daug nenuveiksiu.
Bet silpnumo akimirka buvo greit nugalėta ir aš užsiėmiau darbais. Vaikus suskirsčiau į tris komandas, kiekvienai paskyriau savo užduotį ir per dvi savaites išklojom smulkiais akmenėliais nedidelę terasą, šalia mano virtuvės. Ačiū dievui, po to kai mes išmokėm juos spardyti kietai samanų prikimštą seną bebro kailį ir pavadinom naują pramogą spirdalu, kaimo jaunimas žiūrėjo į mane, kaip į angelą, ir buvo pasirengęs išpildyti kiekvieną mano norą.
Taip atėjo laikas apsilankyti artimiausiame miestelyje ir jo turguje. Išgirdęs apie tokį įžymų įvykį, ruoštis pradėjau iškart. Jau žinojau, kad neturėdami arklių, visas prekes turėsime nešti apie trisdešimt kilometrų ant savo pečių ir nors man, kaip bajoraičiui nepriklausė tampyti prekių, į tą senovišką prietarą spjoviau ir per savaitę su auklės pagalba pasiuvau normalią kuprinę, su atskirais skyriais visokiems menkniekiams, kurių aš, perrinkęs visą šlamštą namuose, radau begalę. Mano ir Kristinos neseniai išaugti drabužiai, iki to išdidžiai dūlėję skrynioje, buvo atiduoti Diteriui ir Alesiaus seserims, tuo dar labiau sutvirtinant mūsų draugystę. Vaikiški žaislai, blizgučiai, tarnavę mums papuošalais, nežiūrint į auklės ašaras, buvo gražiai supakuoti ir sukišti į kuprinę. Norėjau sudėti ten ir pusę mūsų indų, bet čia kelyje kryžiumi atsigulė visi namiškiai ir teko nusileisti. Kas galėjo žinoti, kad tos pasidabruotos lėkštės, tai mūsų bajoriškumo įrodymas. Palikau ir mano su Kristina kryželius, bei amuletus su tėvų atvaizdais. Bet už tai iš namų bibliotekos pasilaikiau tik Martyno Mažvydo „Katekizmo“ kopiją, nežinia kokiais būdais atsidūrusią mano namuose. O visi Gornickiai*, Sarbiviejai** ir kiti rašę lenkų ir lotynų kalbomis, iškeliavo į turgų. Tegul iš jų pakol kas mokosi miestiečiai, tame ko aš noriu pasiekti, jiems bus skirta tik apdulkėjusių metrų dalia.

Spausdamas kardo be geležtes rankeną, slėpdamas makštyse savo gėdą, stebėjau, kaip valstiečiai perneša savo krovinį. Saugoti ne taip ir lengva, juk pakol mes prižiūrime, moteriškėms palikusioms prekes tenka pėduoti atgal porą kilometrų ir vėl su nąsčiais tempti maišus su kroviniu. O miškai aplinkui sklidini plėšikų ir vilkų. Ir tik didžiulė grupė keliauninkų gali sulaikyti juos nuo noro susipažinti su mūsų prekėmis ar kūnais. Pastebėjęs porą blizgančių akių miškelyje, suurgzgiau link tos pusės ir sukaukiau vilku. Bobelės su baime pažiūrėjo į mane, bet blizgučiai keliuko pakrašty pradingo, po pusvalandžio griausmingu kauksmu rodydami, kad būtent jie yra šio krašto šeimininkai.
Atleiskite, kraujo broliai, bet jūsų pretenzijos nieku nepagrįstos. Šiame krašte pasirodė naujas žvėris, ir jo vardas: - žmogus. Bent taip aš suprantu savo užduotį.  Mintyse net parodžiau gaujos vadui, kaip skaniai kvepia kraujas iš neseniai prakąstos vilko gerklės.
Rizikavau, bet ką padarysi. Makštyse, tik kardo parodija, visi kaimo vyrai ginkluoti paprastomis kuokomis. Muškietą, senelio palikimą, atidaviau kalviui, po to kai su Diteriu išsiaiškinom, jog šaudyti iš jos jau negalima. Gal jis ir sugebės kaip nors pakeisti sulūžusią gaiduko spyruoklę. Praeitis, iš vis pasirodė ne tokia jau ir miela. O kaip mus nustebino žinia, kad už paprastą adatą reikia atiduoti penkias kapas kiaušinių ir, kad kiekvienas gelžgalys kaime išnaudojamas iki visiško sudilimo, kad kardas pamažu tampa peiliu, paskui vinimi, o galų gale perdirbamas į tą pačią adatą. Metalas kaime, - tai prekė dėl kurios kovoja ištisos kartos.
Pagaliau nusigavome iki Jurbarko, sukritome vieno buvosio žemiečio pievelėje ir sumerkėme akis. Iki turgaus pradžios liko apie du gaidžio giedojimus.

Alesius

Pažadino mus rytmetinis šaltukas. Pratampiau savo sąnarius, atlikau su berniokais gimnastiką. Po to Tadas davė man penkiasdešimt grašių su paprastu tokiu nurodymu:
- Tikiuosi kol mes prekiausim, sugebėsi tą sumą padvigubinti?
Savo užduotį supratau ir nuėjęs turgun apsižvalgiau. Iš istorinių filmų žinojau, kad miestelio centre turi groti artistai, bet nieko tokio ne nenusimatė. Nejaugi žmonių visai menas netraukia, o gal miestelis per mažas? Nėra jų, tai nėra, reikia dar apsižiūrėti.
Turgelis pamažu užsipildė žmonėmis ir prekeiviais. Nufotografuoti visą tai ir parduoti ateities istorikams, kaip visiškai neatitinkančias jų teorijų? Tik kam reikalingos skarmalių nuotraukos. Permečiau žvilgsniu prekiaujančius smulkmenomis ir jų palapines, vienoje iš jų pastebėjau jauną mergaitę, besimatuojančia pačius didžiausius karolius ir nesusilaikiau:
- Panele, šių vėrinių paskirtis, ne trinti jums sprandą, o pritraukti žvilgsnius. - Ir, parodęs į karolius kampe, patariau. - Kada nešiosite juos, vaikinai, kuriems norėsit patikti, pažvelgę į jus, iškart pastebės mėlynas akis, gražias, kaip akmenukai vėrinyje. O tai ką jūs laikote rankose, tik nutrins jums sprandą.
Patenkintas pasiektu rezultatu ir gražuolės žvilgsniu, palikau palapinę, nusprendęs, kad mergaitę lydinčios matronos, per daug įdėmiai ir piktai pradėjo žiūrėti mano pusėn. Praėjęs prekystalius su įvairiais saldumynais, moliniais puodais ir kitu šlamštu pagaliau radau giminingą sielą, prastai apsirengusį žydą, kuris prekiavo įvairiomis molinėmis švilpynėmis, tarškučiais ir kitais vaikų žaislais. Vos nesustaugiau iš nevilties. Ir tai vienintelė muzikos prekių parduotuvė visame turguje.
Atsisėdęs ant pirmo pasitaikiusio medgalio, išsitraukiau birbynę ir atsidaviau savo liūdesiui.


Diteris

Gavęs penkiasdešimt grašių, susimąsčiau. Teatras dar tik prasideda, skubėti nėra kur. Padėjau žemiečiams iškišti savo kiaušinius ir plunksnas perpardavinėtojams ir palikau juos ramybėje, o tai Tadas, kažin ko buvo nepatenkintas. Tegul dabar jam galva skauda, nueidamas pagalvojau ir pradėjau apžiūrinėti prekybininkų eiles.
Švilpaudamas pradėjau čiupinėti ir matuotis vietinius apdarus. Ir į tai aš turėjau išmainyti savo senuosius džinsus ir kedus? Į tas linines kelnes ir medines klumpes. Niekis, ką nors sugalvosim. Štai ir skarelė mano mamai, tik dvylika grašių. Nusprendęs, kad niekas į mane nežiūri, pėda pasiunčiau akmenuką link kaimyninio prekystalio. Tiesiai į molinę puodynę. Kai tik visi apsupo nukentėjusį, pasiėmiau skarele ir, įmetęs terbon, nuėjau pasišvilpaudamas. Pajutau, kaip mano petį sugriebė kažkieno ranka ir aš vos nepridėjau į kelnes.

Tadas sušnypštė, kad jei dar sykį iškrėsiu tokią kvailystę, tai nupjaus man ausis. Gerai, gerai, supratau. Ir taip jau visas turgus žiūri į mus. Duodamas žinią, kad perspėjimas priimtas, pasikėliau savo skarelę aukščiau nosies, o rankas sukišau už diržo. Pasisukiojau porą ratų po turgavietę, kol jis neatstojo ir vėl pradėjau stebėti aplinkinius. Radau Alesių - tas kai visada buvo savo stichijoj. Sėdi, groja ir nemato, kad aplink jau didžiulė minia susirinko. Nusprendžiau ištaisyti šią neteisybe ir išsitraukęs savo birbynę, pritariau jam keliose melodijose. Kai liaudis visiškai įsiklausė, nusiėmiau savo skrybėlę ir praėjau žiūrovus. O kokie žmonės čia neišauklėti. Pamatę, kad reikia mokėti už malonumą, išsiskirstė kaip raupsuotąjį išvydę. Surinkęs vos dešimt grašių, nusprendžiau, kad žaidimas nevertas tokio prizo ir palikau tą tuščiagalvį.
Turgaus pakraštyje susidomėjau kauliukais stuksenančiais kaimiečiais. Ačiū, bet tai ne mums, nusprendžiau išvydęs pralaiminčiojo apsaugą. O štai senolis netoli, žaidžiantis šachmatais mane sudomino. Jo priešininkas, storas pirklys, šluostėsi nuo kaktos prakaitą ir pralošinėjo. Žinoma, meistras prieš pirmą atskyrį dažniausiai laimi. Sulaukęs pakol pirklys sumokėjęs susiteiks palikti mūšio lauką ir dėdulė vėl sustatys figūras ant lentos, šleptelėjau priešais. Savo pinigus aš, atskaičiavęs kiekviena grašį, kad kiekvienas matytų, padėjau šalia savos pusės lentos ir pastūmiau pėstininką e2 – e4.
- Nu ir ko tu taip akis išpūtei, senas kelme?


Tadas


Pasižiūrėjęs į nueinančius vaikinus, susimąsčiau. Mane nustebino Diteris. Kada jis nusprendė padėti mūsų bobelėms pasiderėti perkupčiams, iš pradžių norėjau tam sutrukdyti, bet greitai pamačiau, kad jis puikiai jaučia ribą, iki kurios pirkliai pasiryžę nusileisti. Atsikratę daugiausiai vietos užimančių prekių, apsistojome to paties žemiečio palapinėje. Nužvelgęs kaip žmonės dėlioja savo prekes, uždavęs porą „nekaltų“ klausimų, atidaviau savo kuprinę Laimai, paprašęs jos parduoti visas smulkmenas. Stovėti pačiam už prekystalio noro nebuvo ir, išdidžiai žvangindamas maišelyje pakabintame ant kaklo penkias uždirbtas baltarusiškas kapeikas (penkis šimtus lietuviškų grašių), išėjau i žvalgybą.
Turiu prisipažinti, turgus man pasirodė labai jau varganas, tik du kartus didesnis už mūsų psiaudoistorinį Rumšiskių kaime - muziejuje. Ir vargingesnis. Suprantama mūsų laikais visi vaikščiojo apsirengę naujai pasiūtais drabužiais, reguliariai naudojosi muilu ir šampūnu, kvepalais. Dabar man teko uostyti žiaurią gyvenimo tiesą.
Užėjau į krautuvėlę, kur prekiavo vietinis kalvis. Čia jau radau Aivarą, besiderantį dėl adatų,  antpirščių, žirklių ir kitų smulkmenų, taip reikalingų mūsų moteriškėm. Apžiūrėjęs kardą, karčiai nusišypsojau ir paprašiau padėti man išsirinkti gerą peilį su makštimis. Sužinojęs, kad už tai reikės atseikėti tris kapeikas, liūdnai atskaičiavau pinigus.
Tik išėjęs iš parduotuvėlės, pastebėjau Diterį, kuris stovėjo su tokia nekalta veido išraiška, kad tik aklas galėjo nepastebėti rezgamos šunybės. Tikra teisybe, - jis mano akyse nugvelbė skarelę ir niekas to nepastebėjo! Greitai pasivijęs, sugriebiau už sprando ir gerokai prigąsdinau. Juk sekantį kartą tikrai papuls, ir kas jį tada išgelbės. Pamatęs jo pastangas išsivaduoti iš mano priežiūros, pasikviečiau du vaikus iš kaimo, jau pastebėtus, kaip visur sekančius ir parodijuojančius mūsų trijulę. Mažuliai išsigando, bet vis dėlto priėjo. Nepuoliau sukinėti jiems ausų, tik liepiau stebėti vienam Diterį, o kitam Alesių. Bei pastebėjus kažką pavojingo, iškart perspėti mane.
Po to dar ilgai sukiojausi po turgelį, apžiūrinėdamas prekes. Protingos mintys, viena po kitos gimdavo mano galvoje, bet tuoj pat apsižvalgiusios pratardavo, - O ką aš čia darau? - ir nusišaudavo. Galų gale nusprendžiau nekankinti savo pasąmonės ir nusprendžiau pažiūrėti, kaip sekasi mano pavaldiniams. Jau prieidamas prie prekystalio pastebėjau nesveiką susidomėjimą. Du kromelnikai, armėnas ir žydas bandė kažką įrodyti vienas kitam ir perplėšti mano kuprinę. Teko mandagiai paaiškinti jiems, kad mano brangenybė neparsiduoda ir paslėpti. Pasirodo, abu pirkliai susitarė nupirkti ją už penkias kapeikas ir dabar niekaip negalėjo sutarti, kuris iš jų buvo pirmas. Greitai supratau, kad tuos būsimus oligarchų tėvus domina ne tiek mano kuprinė, kiek nau-chau sukišta į ją. Surinkęs visą pagarbą i kumštį, kreipiausi:
- Gerbiamieji, o kodėl jus taip staiga sudomino mano kuprinė? Suprantu, kad į ją telpa dvigubai daugiau negu į paprastą maišą, patogi be to, o diržai iš vis palieka laisvas rankas! Bet juk ji man dar pati pati reikalinga!
Čia armėnas pasirodė greitesnis ir iškart pakėlė kainą dviem kapeikom. Jo oponentas tik gailiai atsiduso ir pažiūrėjo į mane pilnomis vilties akimis. Aš jų nelaimingus veidus ir pasiūliau savo variantą. O kas, jei aš pasiūsiu jums dešimtį tokių maišų ir paimsiu pinigus tik už darbą: - nutarsim taip, už kuprinę, dvi kapeikos. Iš jūsų pusės, tik medžiaga, siūlai ir adatos.
Nužvelgęs jų nelaimingus veidus supratau, kad apsiskaičiavau. Pirkliai buvo pasiruošę mokėti daugiau. Teko išmesti paskutinį tūzą.
- Ir atsiminkit, kad jūs būsit vieninteliais, kurie galės pirkti ir pardavinėti šias kuprines! 
Tada aš papasakojau, kaip jų išlaidos pasidengs jau po mėnesio, ir patiems beliks tik sėdėti ir alų pampti, pinigai patys plauks į pinigines. Čia pirkėjų akys užsidegė, kaip žibintai Gedimino aikštėje ir supratau, kad „Bankas Sekundė“* bei jo principai, sugebėtų pripildyti mano kišenes auksu ir tik mintis, jog tokiu būdu galiu labai greitai prarasti galvą, sustabdė mane nuo tolimesnių biznio planų aprašymų.
- Po valandėlės pasakykit ką sugalvojot, o tai apsilankysiu pas jūsų konkurentus.
Jie dargi neišklausė paskutinių mano žodžių, taip skubėjo pasitarti su savo tautiečiais. Man gi beliko išsiklausinėti mūsų bobelių. Kokias medžiagas, adatas, žirkles pasirinkti, kokie siūlai tinka ir kiek laiko užtruks pasiūti storos medžiagos metro siūlę? Kai viską apskaičiavau ir pasakiau, kad jei jos susidoros su užsakymu per savaitę, atleisiu nuo baudžiavos likusiam mėnesiui, moteriškės tik graudžiai nusijuokė. Pasirodo jos visai netiki mano pažadais. Teko dar sykį viską perskaičiuoti mintyse.
- Bobelės, - nu ne mergaitėmis man jas vadinti? - kai pasiūsit pirmą desėtką kuprinių, už kiekvieną sekančią gausit po kapeiką.
Būtent tada moteriškės ir susidomėjo.
- O ponaitis nemeluoja?
- Ir kodėl man meluoti? Sakau jums, kiekviena iš jūsų tuoj galės užsidirbti po kapeiką i dieną, O be to dar gaus adatų ir siūlų.
Būtent čia ir prasidėjo tikrų tikriausias turgus. Teko išsirinkti porą protingiausių iš jų ir užėjus už kampo papasakoti, ką reikia kalbėti ir kaip virkauti, stengiantis susukti galvą pirkliams. Kada tie pasirodė ir pradėjo draugiškai man kabinti makaronus, kad sutinka su kaina, bet kuprinių turiu pasiųti dvyliką, po šešias kiekvienam, prireikė juos vėl nustebinti. Kromelnikai iš pradžių net nesuprato mano klausimų apie tai, kiek mėnesių turi išlaikyti kuprinė, jei ją nešios per lietų ir kaitrą, kokio patvarumo reikalaus jų klientai ir taip toliau. Besiginčydami jie net nepastebėjo, kaip padedami Aivaro nupirko moteriškėm adatas ir siūlus, aprūpino jas žirklėmis ir antpirščiais. Aš juos tik truputėlį išdūriau, atmatuodamas audeklą. Iš kur pirkliai galėjo žinoti, kad tas pienburnis praeitame gyvenime tris metus dirbo prekybos agentu siuvykloje, ir apie medžiagų ekonominį išnaudojimą šiek tiek nusimano. Vis dėl to besibaigiant derybom, kromelnikai pradėjo įkirsti, kad juos šiek tiek apmovė, bet čia priėjo Alesius ir užgrojo. Visi iš karto nurimo, ir man beliko tik paimti kepurę iš jo palydovo bei pratarti:
- Tegul musų sutartį palaimina šventasis Kazimieras, ubagų globėjas. - Ir įmečiau porą grašių.
Variokų lietus pasipylė i Alesiaus kepurę, ir toliau ginčai tesėsi pačiu draugiškiausiu tonu. Staiga į mano rankovę įsikabino antras mano jaunasis žvalgas:
- Ten aplink Diterį susirinko daug blogų dėdžių!
Burbtelėjęs Laimai, kad toliau tartųsi dėl kainos pati, nusekiau paskui vaikigalį. Nuėjęs į vietą vos nesukaukiau iš nevilties. Diteris tikriausiai nori, kad aš pražilčiau anksčiau laiko? Žaidžia šachmatais su pačiu turgaus prižiūrėtoju ir dar drįsta laimėti. Nusprendžiau būti diplomatišku:
- Didžiai gerbiamas pone, jei mano tarnas kuo nors jus įžeidė, aš pasiruošęs jūsų atsiprašyti!
Sulaukiau atsakymo, kurio tikrai nesitikėjau.
- Ponas plikašiknis bajoras nusprendė man patarinėti! Jau seniai aš, kazokų šimtininkas Pantelejus, neturėjau tokio malonumo! Atsirado vis dėlto šioje skylėje drąsus vaikėzas, kuris nepabijojo mesti man iššūkį! Dabar mano jaunas, mokantis žaisti šachmatais draugas gali pasakyti tam bajorui, kad jei dar sykį atvers savo srėbtuvę, jį greit išmokys mandagumo.

`*Spąstai kvailiams, kurie nežinojo, kad nemokamas sūris būna tik pelėkautuose.