Neturėdamas temos klumpu

Gražus saulėtas vakaras ir diena;
Jausmų badas užeina ir gresia
Ar nebegresia niekas, kai nesuvoki kažko
Kur romantika, polėkis, teatras, suvytę?
Pasakos, moralė, etika, proto taisyklės!
Ar gali savą gyvenimą aprašyti?
Išreikšti atminčiai, palikti ir pakilti,
Sparnais ir net daugiau – dvasia, būti...
Vidutiniškas būdamas pažeidi būtį,
To ir nėra, kas neturi vertės, poetinė
Realybė nepaliaujamai merdi ir miršta
Negimusi fantastiškai be jautrumo
Pasauliui, ir štampais sutvirtintas bokštas
Išlieka akmuo, tik to daug neįdomiai
O ir infantiliški gyvenimai, dirbtiniai skausmai
Atrodo juokinga, kiek begãli taip šviestis
Įžvelgus kvailumą ir kvailybė artėja
Išvingiuodama ir raitydamasi melodija
Kaip metalinė, elektrinė, populiari ir šlamštas
Neramybė ir žvilgsnis į praeitį, keistà
Daro patirtį, kiek negalima pratintis,
Kiek įmanoma pradėti? Ko nebuvo
Tik kažkas neaiškaus, tiek keistokas šaltumas
Gal pradėti nuo nulio? geriausia nelaukti
Ir laukti tikrųjų, iš viso nuo pradžių!
Suimti ir išgryninti jausmą, iš pagrindo
Kas mes būsime, tapsime ateity, rytais,
Juk nesunku ištverti tą laiką, tą praeinantį laiką...
Ir vėl žvelgiu pro gaivųjį orą, plazdena
Vėjelyje pavasario vėjo kvapai, ir žalia
Kaip niekada žaliai iki šiol, žvelgiu
Į garbųjį tolį, beržai neatsako, gamtos
Neklausiu pametęs raktą širdies, tik triukšmai
Galvoje – miestas, technologinis maistas
Monstrui; kaip robotas, saugantis dėžę
Daugiau vis patyliu, savyje šypsaus