tarp pirštų susigeria tartum nubudęs
pavasario mindomas užupio sniegas
tekėdamas virto į tirpstančią plūdę
ši upės vaga niekada neužmiega
prie kranto atsargiai nusirengi - šalta
įbrist iki pusės kur šypsosi žuvys
kur kariasi mėnuo begėdiškai baltas
paviršiuje supasi veidas išdžiuvęs
aš pleiskanos tavo plaukuos, beržo tošis
tau šnabždanti - brisk, aš negimstantis vaisius
aš viskas kas begalę kartų kartosis
truputį giliau užsimerk -- tuoj išeisiu
Šiaip susidarė neblogas įspūdis iš kelių pirmų žodžių. Bet nemotyvuota elgsena su skyryba: jos nenaudojimas pirmuosiuose posmeliuose vėliau tarsi apleidžiamas ir jau skiriama brūkšniais ir kableliais. Rimo ir ritmo požiūriu atrodo neblogai.
Abjekto (šlykštumo) estetikos atsiradimas paskutiniame posme irgi atsitiktinis, nes visas tekstas tarsi pastatytas ant gana klasikinių vaičiūnaitiškų miesto poetikos metaforų.
Ooo , Sigutė a la Veronyka :) - simpatiškas eilius , o aš pleiskanos tavo plaukuose - labai gerai , puiki metafora ... nejuokauju , kūrinukas tikrai neblogas ...
to kotrin:
pavadinimas pasako apie ką šis eilius. taigi ivaizdžius supratot gana taikliai. nesu tikras dėl žilų ožių :D, bet beprotystės požymiai ir turėtu būti šiurpūs ir gal net ''irstančiu procesu dvelkti''
va.
pleiskanų įvaizdis – šiurpas ir smirdi žilais ožiais (kažkodėl) toli nuo pavasario ir šiaip negyva irstančiu procesu dvelkia (gal tai individualu, bet man labai nepatinka.)
IR, antrame posme – nuotaika, atrodo kad kas varo su pagaliu į vandenį (maudantis tirpsmo vandenyje, ar eketėje, patikėkit, tų žmonių visai kita energetika, nuotaika, jausenos dažniai sklindantys nuo jų prieš niūrktelint... tai reiškia, kad antras posmas neįtikina, arba atrodo, kas tai nutarė nusiskandint pavasarį, ant kaklo akmenį pasirišęs, va jau properšos lede, kirsti nereikia, pats tas laikas, bet kam tada rengiasi?.. čia ir sutrinki, niekaip ne tas veržlus "ruonis" nardantis eketėje.)
o visumoje, geras eilėraštis, "eilėraščiu pavadinsi – tikrai nepagadinsi" štai toksai man įspūdis ir mintys jį skaitant.