Baltasparnė viltis

Vėjyje šoko
Kasas išsipynus
Nuoga baltasparnė
Viltis.

Marmuru noko,
Išlaistę žvaigdynus
Mėnuo ir juodšarmė
Naktis.

Sudrumsti bijojau
Tą lengvą ramybę,
Beieškant jai mano
Namų.

Ranka jai pamojau
Nekaltą gyvybę,
Kad neštų ant savo
Sparnų.

Taip troškau sušildyt
Nakty pasiklydusią,
Nuogą sušalusią
Viltį.

Gyvybe pagirdyt
Žvaigždynuos pražydusią,
Sielos netekusią
Gimtį.

Priimčiau į širdį,
Kad tik išsitektų
Many, baltais savo
Sparnais.

Padėčiau užgimti,
Kad tik jai užtektų
Vietos, ties mano
Namais.