testamentas

(Ištaisau klaidas kurių neturėjo būti)

Aš, Romas Kalanta,
lietuvis
(taip Dievo
ir likimo prielankaus
                              man lemta),
plukdau minčių vilnis
                                į krantą.
Ar mirti nebijau?
Žinia, baugu, -
mirtis - ne miegas:
ji pabudimui kelio
                          nepalieka.

Tačiau tkrai,
tikrai tikiu,
kad pasibaigs naktis -
su mano mintimi
nubus
kiti...

Taip tinka Lietuvai
karoliai gintariniai,
geltoni ir žali,
raudoni kapinai - - -
Kaip drįstate laikyti
laisvą tautą,
aprengę
tramdomaisiais marškiniais?..

Auginki, broli, gelsvą liną...
Papuoški, sese, Lietuvą
                                      audimais - - -
už mus juk
niekas
to nepadarys.
Tik vėjai svetimi
trankys trobos duris.

(O, kaip siaubingai
trankosi
širdis!)
Tačiau negali ji
nurimti,
išgirdus ir išvydus,
kaip dešimtmečių nakty,
paukšte pragydus,
liepsnoja
siela
Valančiaus, Basanavičiaus,
                                            Kudirkos...

Ir aš girdėjau
jų balsus
naktinėj vėtroj,
nors uždrausta lietuviui
juos girdėti - - -
Mačiau:
jau želia svetima žole
takai,
kuriuos pramynė
žemietis mūsų
Mažvydas Martynas - - -
Norėjosi
visu balsu
skaityti knygą pirmą
ir sėti jos žodžius
į savą dirvą...
Norėjos, lyg poetui,
ja plačiai atskleisti, -
nedaug gal pasakyčiau:
deja, nebuvo leista - - -

Žodžius rašau
sveiku protu,
sveika siela -
atleisk,
kitaip nebegalėjau,
Lietuva miela:
kada Tave
tylėjimu
išduoti liepė,
mana širdis pasivertė
į liepsną -
kad Tu
baltąja lelija žydėtum,
kad gedulingo rūbo
nedėvėtum - - -

Tegu tad
Laisvės ąžuoliuką
jau nūnai
Tau išdaigina
mano pelenai - - -
Brangioji Lietuva,
dabar
ir visados
Tu man šventa - - -

              Data
              ir parašas trumputis -

                              Romas Kalanta.