Sielos demonai

Dekeris, pažadintas trečią nakties važiavo dideliu, juodu, senoviniu Biuiku iš Manheteno į Brukliną. Jau 27  iškvietimas per mėnesį. Toks režimas baigia nuvaryti Saimoną į kapus. Dušas, pusryčiai, raportas, pietūs, egzorcizmas, lova, koks nors staigus iškvietimas, vėl lova... Ir taip jau 30 dienų!
***
Didelis ir nerangus, Biuikas sustojo prie daugiabučio Bronkse. Dekeris iškart pajuto stiprią, užterštą aurą. Užlipus į trečią aukštą, pasigirdo taiderų maldos.
-Šitas atvėjis bus sunkus, pagalvojo Saimonas, jis jau pradėjo atidarinėti portalą.
Dekeris paspaudė durų skambutį ir vietoj standartinio skimbtelėjimo, pasigirdo išriaugėta devinta Betchoveno simfonija.
-O šitas su humoro jausmu.
Durys atsidarė ir jose pasirodė chalatu apsivilkusi, paraudusiomis ir baimės sklidinomis, didelėmis smaragdinėmis akimis, gal 35 metų moteris.
-Ar jūs?..
-Taip.
-Ar Timis?..
-Nežinau.
-O ar?..
-Nuveskite mane pas jį.
***
Berniukas gulėjo apsivilusioje lovoje, skraidančioje po visą kambarį, kuriame buvo jaučiamas stiprus sieros kvapas.
-Neždinkis iš čia netikeli! Kol gali.
-Klausyk šiandien, aš jau sudorojau keturis tokius kaip tu. Esu labai pavargęs ir norėčiau, kad tu nesipriešintum, nes nors tu ir stiprus, bet netiek kad, mane nugalėtum. Ir be to, po kiekvieno egzorcizmo, man tenka rašyti ilgiausią raportą, kurio kaip tik aš rašyti labai nenoriu. Tai ar negalėtum taikingai grįžti į savo išmatavimą ir negadinti man nuotaikos? Prašau.
Demonas tik nusijuokė ir nubloškė Saimoną į koridorių.
-Ir kodėl jie nuolat priešinasi?
Dekeris pakilo į orą, nusigribė už lovos krašto ir pakėlė ranką virš berniuko galvos. Iš jo delno atsirado keletas mėlynos spalvos energetinių čiuptovų, kurie sulindo į vaiko kaktą, akis, šnerves, ausis ir burną. Po kelių akimirkų jie išlindo apsiviję raudoną, skaidrų taiderietį ir kartu su juo sugrįžo atgal į Saimono delną. Šį kartą galia pasirodė dar gaivalingesnė ir dar stipresnė Ji stengėsi užvaldyti jo protą, įtikinėjo, kad tai -jo lemtis, atgaivino gausybę jam skausmingų prisiminimų, sukėlė jam didžiulį fizinį ir moralinį skausmą... Dekeris porą kartų vos nepasidavė, bet galiausiai taiderietis buvo nugalėtas ir nustūmtas į jo pasamonės kamputį, kuriame buvo ir kiti jo nukariauri demonai... Tik šį kartą kžkas buvo negerai. Saimonui ėmė svaigti galva, keliai pasidarė tarsi vatiniai viskas aplinkui pradėjo suktis...
Dekeris atsibudo ant sofos, iškvietėjų name.
-Ar jums viskas gerai?
-Sensti Dekeri.
-Prašau?
-Ne, nieko... ...Man jau laikas eiti.
-Gal pasiliksite kavos?
-Ne ačiū.
-Ar tai, ką mes matėm?.. Ar tai?.. Ar mes?..
-Jūs manęs niekada nematėt, jūsų sūnus niekada nebuvo apsėstas, ir yra 12% tikimybė, kad tai vėl pasikartos.
-Ačiū, ačiū jums labai.
Dekeris buvo perdaug pavargęs, kad atsakytų. Jis pasikėlė nuo sofos, pakėlė ant grindų per grumtynes nukritusį mobilų telefoną ir išeidamas pro duris pusbalsiu paskė: -Jei tai pasikartos –jūs žinote kur mane galite rasti.
***
Tamsioje laiptinėje nukritę raktai suskambėjo tarsi dūžtantis stiklas. Jų ieškojimas tamsoje, skaudnčiais sanariais ir tuščiu skrandžiu, Saimonui prilygo Sizifo akmens ridenimui į iki raudonumo įkaitusio, begalinio, švitriniu popieriumi iškloto kalno viršūnę. Dekeris jau surado raktus, tik staiga, vėl viskas ėmė suktis ir nusidažė raudona spalva. Jis sukniubo prie durų, apsivėmė ir prarado samonę.
***
Saimonas atsikėlė kitą rytą kažkokiame, jam nepažįstamame, šiukšliname skersgatvyje, purvinais, aptaškytais krauju ir apiplyšusiais drabužiais.