Jūreiviai

Ugnies pilnom burnom
negirti neišmokę girti
liepsna tik gerkles skalavęsi
į sterbles kad pupos nebirtų

ugninis vanduo – bandžiau
kad pasakos sprūstų sklandžiau

be inkaro jau seniai
šienpjoviai pradalgės atimtos
išplėšti iš arimo laivai
su dangum įrėžtu ant kaktos

nebepykina bet pikti
žyla ir baigias ant denio
įsukti į bangas išsupti
kiek atsimena taip ir gyveno

kur jūrinis vėjas gožia
žodžius
kur šiaurės pašvaistės krinta ir tuoj
išdžius
smiltys išlaksto skiedrom
ir tiek šviesos

ir rodos kaip niekad giedra bus
jeigu ne jos –
šilkinių tinklų mezgėjos
rūko kalnų
nejos
pasikinkiusios vėjus ižu iriu