Meilės vasara

Trumputė buvo
Meilės vasara –
Nusėdo saulės dulkės
Ant laukų
Ir tyri vandenys paliovė
Glostyt mano kūną,
Tiktai žolynai dar ilgai
Pailsusias rankas man tiesė,
Kartojo tavo neištartą žodį
Ir krovė žiedus naujam
Vilties žydėjimui – pavasariui,
Kurio spindėjimas, įkopęs į zenitą,
Šviesos lietum pagirdys mano laimės žemę.