Šiemet nebus žiemos

Moku keiktis
ir meluoti -
pučiu, pirštus geliančius.
Ieškau, nerandu vaistų.
Ir šviečia iš tolo
visa Ramygalos gatvė,
pro mažutį, galinį
daržinės langelį.

Po pietų
ir aš čia ateisiu,
kur vyrai,
akmenis tašo
šerkšnu aplipusius.
Kur baisi betvarkė,
lyg skalda,
gelia širdis baisiai.
Kur paminklai,
lyg papuvę vaisiai -
tarpusavy guodžiasi,
kalbasi, -
- Ir mes čia ateisim.

Toks graudulys
apėmė,
kad gatve
einančios,
darbiniais rūbais
apsirengusios -
moterys, mergos
lyg vyšnios
išraudusios
atrodo.
Ir žiema,
lyg Baltūšis, 
akis primerkusi,
džiaugiasi,
nusitvėrus
mane -
snieginą, murziną
į glėbį
lyg akmenį margą.

Krinta sniegas į purvą,
juodas, nelinksmas
ant akmenų gulasi.
Rausta, kaista,
tos pasiutusios,
įžūlios skeveldros,
ir man
pirštus sužeidusios...

O ant stogų, ant šakų,
leidžiasi nakties
juodos gulbės -
ir man, iš jų
kas nors išeidavo -
ar legendos,
ar negirdėtos pasakos,
ar nematyti, neregėti,
kontinentai,
nauji kaimai, miestai,
kur ir mes -
nukryžiuoti būsime.

Ir prisidega cigaretę,
tas paišinas,
pusgirtis meistras,
ir renkasi, miglotos,
šarmotos sutemos,
iš visų keturių pusių.

Ir eglutės užsnigtos
ir tokios žalios, žalios
tarsi linksmos,
drovios mergaitės,
pamažu šliaužia,
sėlina
į mūsų dirbtuvę,
kur staugia pjūklai,
staklės inkščia.
Ir tos žaliosios -
sėlina, eina,
gal būt ir jos -
šviežią pieną
mėgsta.

Ir šviečia iš tolo,
kaip kalnas,
gabalas marmuro,
ir aš matau,
paminklus
ne iš akmens,
o iš krištolo gryno.
Ir šlubas,
sulytas sargas,
mane
nuo žemės pakelia,
palengva vedasi
į jaukią pašiūrę,
ir vidury daržinės -
nubraukia ašaras,
šluosto
kruviną nosį.
Ir pabyra,
iš praskydusių
lubų, sienų,
lietaus
didžiulės ašaros,
tokios didelės,
kaip žirniai.
Ir mėnulis,
pasišokinėdamas,
pašiūrių stogais
nurieda.

Buvo baisi žiema
ir tokia trumpa vasara,
kad nespėjom gerai
į jos akis įsižiūrėti.