Brolį prisiminus

Šį rudenį kaip prieš metus
Nepagailėjo medžiai lapų aukso,
Tik nesugrįžai tu pas mus
Nors mes labai labai to laukėm.

Taip pat žydėjo pievoj gėlės,
Lakštingalos karklynuos suokė,
Taip pat [kai tu buvai dar neišėjęs]
Anūkai tavo krykštavo ir juokės.

Taip pat dangumi debesėliai plaukė
Ir lietūs dosniai girdė žemę
Ir viturys taip pat saulutę šaukė.
Ir klausiu aš: „kas mūs likimą lemia? „

Dėkoju tau už paliktą žvaigždėtą dangų,
Už Švėtės tėkmę, nešančią metus.
Šį kraštą tokį mielą, širdžiai brangų
Paliksime ir mes, ir mūsų nebebus.

Net ir tada žaliuos žolynai
Ir rėkaus pakrūmiuos griežlė.
Kada tai bus? Niekas to nežino...
Nulenkim galvas - reikia patylėt.