Slenkstis

Aš jaučiu, kaip šešėlis iš paskos
daugel metų sekioji mane,
bet juk baigiasi visos vaikystės pasakos
ir užaugę vaikai neperbris per metus, deja...
-----------------------------------------------------

Užteks. pabodo viskas: viskis, dainos, rūkalai
ir tie beprotiškai chaotiški
lyg kino filme vakarai.
aš dar ilgai ieškojau tavęs dešimt metų -
ne, ne daugiau jau to nebus!
nors bado šaltos pievų rasos
apsvilusiom ražienom man padus
aš vis ieškojau tavęs jūros mėly
ir klausiau, kur tu išėjai,
ir juokės smiltys kopų smėly
taip dužo viltys ir sapnai
Aukštam aukštam smėlio kalnely
kažkur, kur statėme pilis kadais,
nugrimsiu į makabriškąjį sapną
klausysiuos vėl kaip jūra verkia vakarais.
ša ša šiurena liepos lapai kritę
o menkas vėjas verčia drebulę virpėt
jos lapai cikadelėm ciksi
ir rodos sėdžiu vėsų vakarą vėl parugėj

deja, nei kaimo, nei sodybos vaizdo
atmerktos akys nebepamatys
tik juokiasi makabriškai man ryškios šaltos žvaigždės
priverčiančios stipriau užmerkt akis.