Vyšnios

Žiūriu į tamsą. Kreivi, ilgi pakelės medžių šešėliai raitosi grindiniu, vis bando užšliaužti ant mano pėdų. Pasitraukiu atatupsta. Jis netoliese, seka mane prigludęs prie žemės, tankioje žolėje. Nenoriu, kad jis aptingtų, nes aptingęs užmiega ir sapnuodamas gailiai, pratisai inkščia.
Sausas dulkėtas oras graužia gerklę. Po dienos karščio dar vis nepakeliamai slogu.
-Aš čia, - šaukiu, bet į mano balsą, draskantį tylą, niekas neatsiliepia.
Neišgirstu nei šnaresio, nei kauksmo, net aidas nesugrįžta. Jis neranda į ką atsimušti šioje bekraštėje lygumoje, pribarstytoje vyšnių šakelių. Praradimo jausmas - kelias į skraidančių pelių prieglobstį.  Nepajuntu, kaip pradedu rinkti nuo žemės pabirusias vyšnias. Valgau godžiai, kad numalšinčiau draskantį skausmą. Vyšnios stringa gerklėje, darosi vis sunkiau nuryti, skausmas aštrėja ir degina. Realybė negali būti tiesa, kaip ir laiminga pabaiga. Tai iliuzija įvilkta į ryškią ugnies šviesą besislepiančią už horizonto.
Dangus nutviekstas vyšnių spalvos krauju - įrodymas, kad pasirinkau teisingą kryptį. Surasiu žvėrį ir mes eisim už horizonto.
Prašvilpęs čaižus garsas priverčia apsidairyti ir pritūpti. Taip patogiau stebėti.
Vis žiūrėjau į baltas duris baltoje sienoje. Nuo lango atsimušęs šviesos pluoštas metė vos juntamą šešėlį. Durys be rankenos. Aš laukiau, kol jos atsidarys ir per atsivėrusį plyšį man atneš vyšnių su koteliais. Aš jų neragaudavau, traiškiau pirštais. Persirpusių uogų sultys tyško raudonomis dėmėmis ant marškinių, augo ir plėtėsi. Rinkau į saują kauliukus, per suspaustus pirštus ir krumplius sunkėsi tiršta masė. Išalkęs paukštis, kurio snapas priminė du pirštus, smilių ir nykštį, jau tupėjo šalia ir žiopčiojo. Tiesiau jam rieškutes su kauliukais, jis lesė, vis užversdamas galvą, pasigardžiuodamas nurydavo ir siekdavo kito. Kartais negrabiai įgnybdavo man į delną. Skausmas saldus.
Nelauksiu ryto, kol snaudžiantis žvėris pabus ir leisis į kelią su manimi, lydint paskutinei blėstančiai žvaigždei. Pati surasiu žvėrį, tik nereikia iškrypti iš kelio. Dygūs gervuogynai braižo kelius, blauzdas. Iš žaizdų sunkiasi smulkūs lašai. Jis turi užuosti, atpažinti mane. Daug laiko praleidom kartu tamsoje, kvėpavom nasrais į nasrus, žiūrėjom vienas kitam į akis žėrinčiais tolimos šviesos atspindžiais.
Netoliese pakilęs ančių būrys sklendžia padrikai pažeme, nesirikiuoja į trikampį. Girdžiu sparnų šnaresį, juntu pažadinto vėjo gūsius. Žvėris visai šalia. Jis sėlina artyn, dar  akimirka ir išnirs priešais mane visu savo ūgiu.
-Apsispręsk, - dundena ausyse žvėries balsas.
Buvau pamiršusi koks jis tiesmukas, kalba be užuolankų ir gailesčio. Narstau siužetus, kurie pagyvintų mano praradimus, bet niekaip nesurenku visų siūlų galų į saują.
-Negali prarasti to, ko neturi, nebent save, - jis skverbiasi į mane bauginančiu žvilgsniu.
Neatpažįstamai susvetimėjęs žvėries balsas sukelia nerimą. Aš paklūstu, stoviu įsitempusi, už nugaros slepiu vyšniomis suteptas rankas. Esu apgailėtina ir nelaiminga, praradusi tai ko neturėjau. Baisu įsigyti vien tam, kad prarastum. Suprantu, kad visiškai susipainiojau bandydama rasti tinkama pasiteisinimą ir imu pykti.
-Man nereikėjo tų vyšnių, aš laukiau tavęs, - nulaižau lipnias lūpas.
Pasijuntu kalta,  reikalaudama dėmesio tarsi išmaldos. Negaliu būti silpna, bet esu. Žvėris priglunda prie žemės, atsispiria ir puola mane. Kerta per pakinklius tvirtu savo kūnu. Aš suklumpu.
-Sugrįžau, - girdžiu žvėries balsą.
Gulim pievoje susilietę nugaromis. Viskas paprasta ir aišku, kai virš mūsų galvų šiurena palinkusios viksvų šluotelės. Dangus rausta nešdamas netvarkingai išdraikytus plunksninius debesų pluoštus.
-Pamiršau, kur turiu eiti, - nedrąsiai praveriu burną.
Vakaro supamame danguje ryškėja balsvi žvaigždžių taškai. Antys tolsta iš akių ir pranyksta už horizonto linijos.
-Mes einam į namus, - girdžiu prie ausies palinkusį žvėrį.
Nerangiai atsikeliam ir lėtai per išdžiuvusią pievą pasukam link balto, apaugusio senomis vyšniomis, namo.
Suskilusios sienos uždengtos nuotraukomis su Dramblio Kaulo Kranto vaizdais. Nevalingai tiesiu ranką ir lupu tinko plokšteles. Jos kaip ir mano praradimai trupa nuo menkiausio prisilietimo. Dedu į burną, kramtau, nors beskonės, sprangios ir nuo jų džiūva gerklė, aš nesiliaunu. Dantys apsivelia tąsia sudrėkusia kreida, lūpos pabąla ir ima skeldėti. Ryškėja paslėptas, plytų sienos, reljefas.
-Tai tik plyšys, jis nieko nereiškia, - matau, kaip juokiasi žvėris.
Man reiškia. Neturiu nusileisti ir lengvai atiduoti tai kas svarbu. Per atvertą plyšį sienoje paryčiais pas mane atskris paukštis snapu iš pirštų. Jis les vyšnių kauliukus. Negaliu jo laikyti alkano.
Gera sėdėti prie įskilusios sienos ir rūšiuoti praradimus, be nieko daugiau neturiu. Žinau tai beprotybė, tokia pat, kaip pašto ženklų kolekcionavimas su antspaudų žymėm kampučiuose.
Praradimo jausmas kelias į niekur, bet aš niekur ir neinu.
-Aš tavęs nepaliksiu, - girdžiu tariant žvėrį.
Jis  susisuka į kamuoliuką ir užmiega.  Aš daugiau netraiškysiu vyšnių, jos siaubingai tepa pirštus.