Mano namas

Alus, vynas liejasi.
Žaliuoja, želia -
kelmas senas.
Aš, paskutinis
pokario kavalierius,
žvaigždes,
kaip žirnius
žarstau saujom.

Man reikia parašiuto,
nusileist nematomam -
iš penkto aukšto.
Reikia - ledinių replių.
Reikia deginančio karščio,
raminančio nervus,
šalčio,
nes mano mintys, akys -
žydinčių, miškų, sodų,
visų, iš karto, 
nebe aprėpia.
O mėnuliai ir žvaigždės,
jau aptirpę, apšalę,
kaip apleisti kambariai,
atvėsę.

Per dienas, naktis -
žiedai, pumpurai išsprogo,
pražydo,
visų akyse ir išsiskleidė -
karališkas
saulės spurgas.
Ir į visų akis,
kaip alus, vynas,
kliustelėjo Nerimas.
Nerimas,
tarsi iš knygos puslapių.
Bet, kažkur dingo, ištirpo,
tas keistas
purvinas, mano noras -
visus išprausti..

Dar neužtvenktos,
upės,
dar neiškepti blynai,
nesukurti šedevrai.
Ir mane, mokytą,
neišmokytą -
gyvenimas lipto,
ne iš aukso gryno,
ne iš sidabro,
o iš paprasčiausio -
smėlio, molio, žvyro..
Ir žmona nubudusi,
kas rytas mato,
dirbantį, prakaituojantį -
vargšą žmogų

O už durų,
langų,
namai primena -
lėktuvus, traukinius,
primena mane,
lyg iš gelmių
išnirusį.
Ir saulė
į burnas,
varvina,
lašina -
vasaros medų.
Ir į mano
eilėraščius, kartais
varva, laša,
pavasarinis nektaras.
Ir aš, gegužio rytais,
kertu dešras, lašinius.
Ir aš rytais,
rašau, štai tuos laiškus.
Ir per dienas, naktis,
dunda, nestoja,
traukiniai,
lėktuvai neramūs.
Ir dūzgia, kaip avilys,
nuo mano minčių,
visas mūsų namas.