Tavo motina
kasdien mane nuodijo
žvilgsniais ir žodžiais,
kasdien tylomis darže
iškasdavo man kapo duobę.
Bet aš nemiriau,
nors ir vėmiau juoda neviltim ir
tulžingais jausmais,
iš širdies bėgo
kruvinos ašaros.
Tik tu savo aklos
meilės motinai apakintas
nematei
mudviejų karo,
o tiksliau jos karo su manimi,
o mano tik bejėgiško
bandymo prisitaikyti ir išgyventi.
Kodėl meilė būna tokia akla?
kodėl tau prireikė
tiek daug laiko
viską suprasti?
Kaip gera,
kad viskas baigėsi,
kad aš vėl laisva
ir tu greitai būsi laisvas.
Nors dėl tavęs dar bijau-
ar tik tavęs motina neapraizgė
voratinkliais,
kad tik liktumei jai vienai.
Išvažiavus
dar ilgai sapnuodavau ją,
ji ateidavo į
mano sapnus
baisiausiais pavidalais
su savo
amžina neapykanta,
priekaištais,
nepasitenkinimu,
skaudžiais žodžiais...
Kaip gerai kad esu laisva,
Kaip gerai kad esu toli...
Nelinkiu niekam patirti to, ką išgyvenau aš...|
O dėl kūrybos asmeniškumo arba dienoraštiškumo, tai man daug kas prikaišioja-bet manau, tai yra mano rašymo savitumas, kurio aš nesiruošiu keisti, antraip prarasčiau savo išskirtinumą iš minios grafomanų, daugoma rašančių apie nieką...
Čia juk ne apie savo motiną kalba, o apie uošvienę, kuri jau nebebus uošvienė...Juk taip?
Aš labai sutinku, bet ne su Gyva siela, o su teksto autore, mintis labai gera, labai patiko iki maždaug pusės ypač, paskui norisi kažko... kad nebūtų per paprasta ir tiesu...
Kai ta motina numirs, labai raudosi ir gailėsies, kad savo metu nepajėgei išspausti poros šiltų žodžių, gal ir ji kitaip tada ištarus būtų. Kaip patyręs sakau:)