Prie Agluonos

1.
Lūžta šakos,
nuo vaisių, uogų.
Ateina į svečius saulė,
ta pikta, balta pamotė.
Ir vynuogėm, rožėm
apkaišytas vaizdas,
tiesiog dingsta,
kažkur
po pamatu.

Bėga, rangos Agluona,
virpa jos vyras -
tiltas baltas,
ir žaižaruoja
akinančios saulės,
žvaigždės,
kaip sudužę akiniai
katino.

Ir vėl prieš akis,
baltas tiltas
lyg arklio balnas
ir žmonių, lapų -
šešėliai gatvėmis.

O Agluona,
lyg obelis šakojasi,
iš po medžių,
krūmų išnirusi.
Kyla, plazda,
vyšnių, vynuogių būrės.
Liūdi beržai, klevai,
užsimaukšlinę
saulės kepurę.
Ir geltonas, vakaro vanduo
tyška
iš po jų kojų.

2.
O vėtros - piktos, įžūlios
ir tu, kažko delsi, stovi,
kažko lauki
prie šulinio,
gal suliepsnos vanduo
ir pavirs vynu
ir jame pamatysi -
daug žvaigždžių, saulių.

Kažką čiauška,
čiulba beržas,
apsikabinęs Agluoną.
Džiaugiasi medis
upę perbridęs.
Krinta vaisiai, lapai,
o žodis, po žodžio...

O tos piktos, pamotės
tos šalnos,
džiaugiasi vynuoges
lyg žąsis pražiodžiusios.
Ir žąsinai mina pakluonėm
rasotą sodų brydę..

- Ko tu, kremtiesi,
dėl to pikto žąsino,
kuris saulei ir tau
į žandą įgnybti žada.
Ir tu lyg migla,
lyg mergaitė buržuazinė,
ar gulbė
iš tolimos Azijos?

O saulė
peršokus tvorą,
lyg didžiulė kriaušė,
krenta
į tavo krepšelį mažą.

Spokso
išvertęs akis
žąsinas,
Agluonos krantus -
dieną, naktį minantis.
Ir dūžta saulės kamuolys
įsipainiojęs
į pinkles voro...

Nardo
po tiltais
lydekos, kuojos
ir sminga nuogi beržai,
lyg ietys
į dangų,
ir barsto lapus -
drebulės, vyšnios,
taip nelauktai -
pakelėse išaugusios.

O laikrodžiai
vasarą kukuoja,
ir jiems nusispjaut,
kad vasarų auksas,
sidabras,
po jų kojom.