Kario užrašai

Pasikeičia mąstymas vertinimai ir jausmų apakintos mintys,
Viską  ima suvokti kitaip, viską bando iš naujo pažinti.
Pasikeičia metu laikai, o virš apkaso saulė vėl šviečia,
Nors niekada nebuvom draugai, bet per nesantaiką tapome priešais.

Daug dar visko buvo ir bus, jei tik užrašus šiuos kas skaitytų,
Kaip per naktį prilijo batus, vos užsnūdus tarp skeveldrų ir plytų.
Apie tai kaip jaučiuosi “sunkus”, savo mąstymu, sopuliu, kliedesiu,
Nors  retai aplankąs kapus, jei tik grįšiu - užsuksiu ten mėnesiui.

Tarsi kvailas medžioklinis šuo, pasiklydęs tarp sumaitotų kūnų,
Niekada neparves jis namo ir nejaus šeimininko artumo.
Neįvertini, to ką turi,  kad gyvybė - didžiausias tau turtas,
Bet vos priešui pakėlus rankas, supranti, kad jo užanty durklas.

Taip dar viena pastraipa baigiu. Buožė tapo atrama sielai ir kūnui,
Tik prie jos prisiglaudęs galiu jaustis tvirtu, saugiu per atstumą.
Pamiršau jau gimtuosius namus, mano pastangas įvertina antpečiais,
Bet ar ženkleliai nudžiugins tėvus, kai vaikų nesulaukia jie penkmečiais.

Ar belauks manęs mergina, kuri su ašarom mane išlydėjo,
Su kiekviena lemtinga diena klausiu saulės, žemės ir vėjo.
Net jei aš nerimauti turiu, - nepranešk, čia ir taip dienos sunkios,
Nes nenoriu būti kariu, džiugiai laukiančiu sau skirtos kulkos.

Dar suteik šiek tiek man jėgų kaip anksčiau linkėjai ir tąsyk,
Aš juk viską iškęsti galiu - tik užuojautos nepriimu drąsiai.
Palinkėk truputėlį sėkmės, atidumo, ramybės ir laimės
Ir neverk, nes jau tuoj nuaidės paskutiniai pabūklai ir salvės.