Žydinčia žeme

Mane,
svetimuose namuose
paliko -
apleistą, vieną.
Šalia, ant pečiaus
katinas -
iškaršęs ilgesys.
O svetimoj pirkioj
vėjai dar gyvena
ir griaužiasi -
žiurkės, pelės
į grindis.

Reikės
iš miško
malkų parsinešti -
žiema
nebijo, net Mirties.
Laipioja,
nušalusiais vijokliais,
ir lyg balandžiai
snaigės sėdasi,
ant peties.

Bet, iš ugnies išėjo,
miškų ir girių saulės,
išėjo griaustiniai,
išėjo
ugningas,
ilgesingas žaibas,
ir susirangė
saulės,
kaip katės danguje.
Ir pakrūmėmis, miškais
nubėgo lapės
į šviesos ruoželį,
ir lyg žaibas, akyse -
Svaja...

- Dieve, duok,
tą trumpą,
ilgą ilgesį,
jeigu davei,
man dangų, žemę,
ir aš einu, skubu -
žydinčia žeme.

Tos mano dienos
trumpos,
tos mano naktys
ilgos.

Vanduo,
liejasi į vidų -
kelius, miškus
jau semia.
Valtys paruoštos.
į dangų,
vartai atkelti. Eime,
ir einame -
žydinčia žeme.