Sėju lietų...

Valpurgijos naktie!
Negi manei,
Kad neišvysi šito veido?
Nedingsta tai,
Kas išdalinta praeities;
Ir mano sieloje
Šią naktį – šventė.

Auksinį laužą užkuria širdis
Ir dega liepsnos,
Nepažinę dūmų...
Nuplauna reginiais akis
Gražiausių raganų meilumas...
Net nežinau, katra gražiausia -
Glaudžiuosi, kuri glaudžia 
Ir nuostabu, kuomet tiesa,
Išnirusi iš rūbo –
Po rojų vaikšto
Kaip Adomas su Ieva.
O! figos lape,
Ir tavęs nereikia...
Man gera būt su raganom kartu
Ir nepažinti kūno melo.

Kažkas raganiumi pamatė.
Kažkas pasako- besarmatis...
O iš tiesų tik sėju grybų lietų,
Kad po Valpurgijos nakties
Ir Lietuva vaikų daugiau turėtų...