Pusiau pavykęs eilėraštis

Ir tu išeini -
iš to, kambario
keturiolikto -
manęs nesulaukusi.
Geri, gražūs,
laimingi paukščiai,
po žolę, po žolę,
o vėjai velia
ilgai taisytus,
trumpintus plaukus.

Ir vėlei - rudeniškai šalta,
ir velei, nesuprantu,
nei tavęs, nei tų namų,
nei tų miškų, girių,
nei to numerio -
keturiolikto.
Ir saulė išsirita,
iš to didžiulio debesies,
lyg žalio vikšro -
su kaupu, žemei,
šilumą gražinusi.

O bruknės, spanguolės,
saulės dukros, droviosios
į mane, šnairom pažiūrėjusios -
minga, užminga
tavam krepšelyje.

Anglėjančios,
rudenėjančios
tos spalio naktys, dienos -
akyse, languose
mirguliuojančios,
vorų voratinklius ardančios.

O vakarinės, rytinės žaros,
kaip ir mes -
ilgai neužmiegančios -
šaltos, skaudžios miglos -
į mūsų širdis,
į mūsų -
adresus
besibraunančios,
į mūsų,
pusiau pavykusius,
nevykusius -
eilėraščius.