Nuo purvo iki šilumos

Tarp šalčio klodų, netikrų žvaigždžių
Paklydusi mintis prakeikia viltį,
Tačiau vis tiek neleidžia keršto troškuliui
Pykčiu ar neapykanta prabilti.

Nuo purvinos ir suragėjusios dienos,
Nuo stingdančių tamsybe nutikimų
Gręžiuos į artimą, nors nepažįstamą,
Bauginantį, bet šildantį, – nes atsiųstą likimo.

Suskeldėja tikėjimas išskydusia šviesa
Ir pasitraukia baimė neišgirdus žodžių:
Tyloj patirto džiaugsmo nutylėti negaliu, –
Melodijos spalvom tą jaudulį užgožiu.

Aštriai susminga nusiplovę pažadai,
Panyra tuštumon skausmingas ratas:
Vis tiek išplauks naktis į rytą, nors ir nematau,
Kur vėl ieškot prasmės ir to, ko nepametus.